Po beveik dešimties metų pertraukos aktorė Asia Argento vėl bando savo jėgas režisūros srityje. 2014 metų Kanų kino festivalio Ypatingos žvilgsnio („Un certain regard“) programoje pristatyta jos trečioji ilgametražė juosta „Mergaitė su katinu“. Sineastų šeimoje gimusi Asia neslepia, kad „Mergaitė su katinu“ – autobiografinis pasakojimas.
Devynmetės Arijos (akt. Giulia Salerno) tėvai atsidūrę ties skyrybų riba. Bohemiška ir isteriška pasaulinio garso pianistė mama (akt. Charlotte Gainsbourg) ir super prietaringas bei agresyvus populiarus aktorius tėtis (Gabriel Garko) svaidosi toli gražu ne pačiais švelniausiais žodžiais net prie vakarienės stalo, girdint trims dukroms. Galiausiai nusprendę, kad kartu gyventi po vienu stogu nebegali, sutuoktiniai pasidalija „savo“ vaikus – Gvido dukra Lukrecija (akt. Carolina Paccini) išsikrausto kartu su tėčiu, Donatina (akt. Akt. Anna Lou Castoldi) lieka su mama. O štai Arija, bendras abiejų vaikas, tampa niekam nereikalinga – mergaitė nuolat migruoja iš vienų namų į kitus, tačiau niekur nesijaučia nei mylima, nei laukiama, nei suprasta. Nors Arija turi geriausią draugę Anželiką, ilgainiui net ji atitolsta, tad vienintele jos paguoda tampa Dakas – juodas katinas, kurį Arija rado gatvėje, ir prietaringojo tėčio siaubui, parsitempė į namus.
Nors filmo centre – devynmetė Arija, filmas yra ne tiek apie vaikus, kiek apie savanaudiškus ir visiškai neatsakingus suaugusius. „Tokioms kaip ji, iš viso turėtų būti draudžiama būti motinomis!“ meta kaltinimą žmonai Gvidas, tačiau jis taip pat nėra idealus tėvas. Toli gražu. Arijos situacija primena Šatrijos Raganos „Irkos tragediją“ – nei tėvas, nei mama ja nesidomi. Lengvabūdė ir neprognozuojamos nuotaikų kaitos kamuojama mama stačia galva neria į meilės santykius, meilužius keisdama dažniau nei įspūdingus sceninius apdarus. Nesveikai prietaringam tėvui rūpi tik karjera. Kartais Arijai durys taip ir neatidaromos – „Eik, negaliu dabar tavęs priimti“. Taip mergaitė su katinu naktį klajoja plačiomis Romos gatvėmis ir draugiją randą gerokai vyresnių pankų kompanijoje.
Arija – labai vienišas ir apleistas vaikas. Nors turi geriausią draugę Andželiką (akt. Alice Pea), su kuria stengiasi tiek supanašėti, kad net „taip pat trumpai“ nusikerpa plaukus, ilgainiui ji nebežino, ar tebegali Andželiką laikyti geriausia drauge. Arijos siela miršta iš artumo, supratimo, paprasto žmogiško dėmesio alkio. Todėl nieko keisto, kad mergaitė net kelis kartus bando tai spręsti visiškai nevaikiškais būdais.
Filmas „Mergaitė su katinu“, kurio veiksmas vyksta 1984 m. yra šiek tiek vintažinis filmas, savo stilistika primenantis Wesso Anderseno „Mėnesienos karalystę“ – dominuoja tos akis rėžiančios neoninės spalvos, tamprės ir antblauzdžiai, kas dabar gal atrodo pakankamai kičiškai, tačiau buvo absoliučiai ir neginčijamai būdinga devintajam XX a. dešimtmečiui. Taigi, bendrąją laikmečio dvasią ir stilistiką pavyko atkurti gana neblogai.
Iš aktorių kolektyvo paminėtina Larso fon Triero mūza prancūzų aktorė Charlotte Gaisnbourg, ekspresyviai ir įtikinamai įkūnijanti nestabiliąją Arijos mamą, ir Arijos tėtį suvaidinęs populiarus italų televizijos aktorius Gabrielis Garko. Jaunoji Gulia Salerno nusipelno pagyrų už jautrų Arijos vaidmenį.
Režisūrine prasme kai kuriuos sprendimus vis tik sunku pateisinti. Nors daug laiko skiriama vaikams ir jų santykiams, nemaža seksualių, netgi vulgarių tiesioginių užuominų. Vakarėlio scena, kai vaikai lyg ir neturėdami konkrečios priežasties ima niokoti visą butą, atrodo kiek dirbtinai. Ir katino „vaidmuo“ šiame filme yra labai menkas.
„Mergaitė su katinu“ – tai filmas apie vienatvę ir vienišumą, apie neatsakingą suaugusiųjų elgesį, ir dėl to kenčiančius vaikus, kurie tokiu būdu gal kiek per anksti patys bando įžengti į suaugusiųjų pasaulį.
Patiks, jei patiko: „Balkonas“ (2008) , „Mergaitė“ („Flickan“, 2009), „Mėnesienos karalystė“ („Moonrise Kingdom“, 2012), „Mes geriausios!“ („Vi är bäst!“, 2013).
