Išgirdus terminą Balkanų kinas, pirma šaunanti mintis, be abejo, yra Emiras Kusturica ir jo truputį chaotiški, tragikomiški, kartais ties absurdo riba balansuojantys filmai, apgaubti charakteringų „No Smoking Orchestra“ melodijų. Antra mintis – filmai apie Bosnijos – Serbijos karą. Kaip trumpai pakomentavo bosnių režisierius Farukas Lončarevičius, 2014 m. viešėjęs festivalyje „Kino pavasaris“: „Dažniausiai kuriami Europoje populiarūs filmai apie karą, juose būtinai būna vestuvių scena, vestuvėse – būtinai muštynės.“ Kalbant bendrai – Balkanų filmams būdingas žemesniųjų visuomenės socialinių klasių vaizdavimas ir socialinis realizmas, dėl Kusturicos įtakos dažnai tampantis magiškuoju realizmu.
Tipinio Balkanų filmo etiketę galima lipdyti ir kroatų režisieriaus Vinko Bresano juostai „Kunigo vaikai“. Penktasis ilgametražis šio režisieriaus darbas jau spėjo pelnyti kelių tarptautinių festivalių nominacijas ir apdovanojimus.
Jaunas katalikų kunigas Fabianas (akt. Kresimir Mikic) paskiriamas į dievo pamirštą Dalmatijos salą perimti parapiją iš vietinių tikinčių mylimo, bet jau garbaus amžiaus kunigo tėvo Jakovo (akt. Zdenko Botic). Atvykusį jauną kunigą šokiruoja tragiška salos demografinė padėtis – žmonės miršta, tačiau nė vienas negimsta. Gal tėvui Fabianui dar ilgai būtų tekę laužyti galvą, jei ne viena išpažintis. Žmonos spiriamas išpažinti nuodėmes, bet neturintis laiko anei noro stovėti ilgos eilės prie tėvo Jakovo klausyklos, Fabianui savo išpažintį patiki kioskininkas Petaras (akt. Niksa Butijer). Jo žmona Marija (akt. Marija Skaricic) įsitikinusi, kad šis, esą žudo žmones, dar šiems negimus. Žinoma, tai iš karto sudomina tėvą Fabianą. Išsiaiškinęs, kad Petaras prekiauja prezervatyvais, ir susirūpinęs šio nuodėmingojo sielos gelbėjimu nuo amžino degimo pragaro liepsnose, Fabianas randa išeitį. Tereikia pradurti parduodamus prezervatyvus, ir taip nuodėmė nebebus daroma, o ir gimstamumas padidės. Deja, net ir po šešių mėnesių intensyvus kunigo ir prekybininko bendradarbiavimas laukto rezultato neduoda. Ledai pajuda tik tada, kai Fabianas ir Petaras suvienija jėgas su farmacininku Marinu (akt. Drazen Kuhn). Tačiau taikomas metodas, deja, turi ir šalutinį poveikį, apie kurį nei vienas iš gimstamumą kontroliuojančios trijulės nepagalvojo.
Prasidedantis kaip lengva ir kiek absurdiška komedija, su privalomais būdingais elementais (tipine muzika, uždara bendruomene, žemesniųjų visuomenės klasių gyvenimu) filmas „Kunigo vaikai“ galiausiai atveria didžiulius moralinius pūlinius, kuriuos katalikų Bažnyčia gal labiau būtų linkusi nuslėpti. Šalia perdėto susirūpinimo žemu gimstamumu eina vienišų motinų moralinis pasmerkimas ir šaltas abejingumas paliktiems kūdikiams, ciniškumas dėl laisvo moters apsisprendimo ir teisės į kūno integralumą (aborto) klausimu. Filmas subtiliai atskleidžia skaudžias pasekmes, kurias sukelia Fabiano (t. y. Bažnyčios) bandymas žaisti dievą. Teigdami, kad viskas Aukščiausiojo valios, dvasininkai be jokių skrupulų laužo kitų žmonių likimus. Skaudžiausia ir nemaloniausia filmo paliečiama problema – pedofilijos šleifas, kurio nuo kunigų sutanų katalikų Bažnyčia nuplauti negali.
Filmas taip pat perteikia tam tikrus stereotipus, ypač būdingus uždaroms, mažoms bendruomenėms – antai kaip negarbė susilaukti vaiko neištekėjusiai moteriai, ksenofobija, prisiimta moralinė teisė daryti spaudimą dėl nėštumo išsaugojimo, staigus absurdiškas susirūpinimas paveldimomis ligomis ir t .t. Pastabesni žiūrovai taip pat gali pajusti lengvą ironiją neapykantos, tvyrančios tarp buvusios Jugoslavijos tautų, atžvilgiu.
Filmas „Kunigo vaikai“ pastatytas pagal kontraversiškai vertintą Mate Matišico pjesę, pasižymi įdomių ir savitų personažų gausa. Labiausiai išplėtotas ir labiausiai evoliucionuojantis – jaunojo kunigo Fabiano vaidmuo. Filmo pradžioje matome jį ligoninės palatoje, į kurią įsmunka kitas kunigas – jo spaudžiamas Fabianas gana abejingai sutinka išpažinti savo istoriją, tokiu būdu netiesiogiai sugrįždamas į praeitį. Ši retrospektyva pabrėžia vidinę personažo evoliuciją ir suteikia jam galimybę reflektuojant įvertinti savo veiksmus iš tam tikros laiko distancijos. Iš pradžių griežtas, „sausas“, scholastiškas, bet tuo pačiu naivus Fabianas ilgainiui yra priverstas lanksčiau prisitaikyti prie gyvenimo situacijų, kol galiausiai tenka prisiimti atsakomybę dėl kilusių padarinių.
Įsimenantys ir skirtingi taip pat yra tiek kioskininkas Petaras, tiek farmacininkas Marinas, abu reprezentuojantys šiek tiek šaržuotus tipažus, bei įkūnijantys visuomenės stereotipus ir fobijas. Petaras – gal ir ne itin išsilavinęs, tačiau randantis, kaip „prasisukti“, Marinas – kiek isteriškas ksenofobiškas Bosnijos – Serbijos karo veteranas, baisiausiuose košmaruose sapnuojantis, kaip kroatų liaudies dainas apsirengę kroatų tautiniais drabužiais traukia juodaodžiai ar azijietiško gymio dainininkai. Moterų personažai – antraeiliai, tačiau vis tik pakankamai gerai įsiliejantys į bendrą filmo kontekstą. Skirtingus problematikos aspektus įkūnija pamišėle laikoma Luda Ana (akt. Jadranka Djokic), Petaro žmona Marija, jaunoji trimitininkė ir kitos.
Filmas pasižymi ypatinga kinematografija. Puikiai pateikiamas vizualiai patrauklus kraštovaizdis, kartais iš „normalaus“ kino pasakojimo persijungiama į sterilią batą ervę (panašiai kaip filme „Storuliai“ („Gordos“, 2009 m.), dominuoja ryškios, švarios spalvos. Filmo garso takelis – ekspresyvi Balkanų muzika, kurios stilistika pažįstama ir atpažįstama iš jau minėto Emiro Kusturicos filmų.
Filmas „Kunigo vaikai“ – stilingas ir pakankamai skoningas kūrinys. Tai komedija, kuri pamažu pereina į tragediją ir atveria labai skaudžias ir labai rimtas problemas, kurias katalikų bažnyčia būtų linkusi geriau nutylėti.
Patiks, jei patiko: „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ („4 luni, 3 saptamâni si 2 zile“), „Blogas auklėjimas“ („La mala educatión“, 2004 m.).
