Po pirmo tikro režisūrinio debiuto su kriminaline tragikomedija, „Nevykėliai kietuoliai“ (anfl. „Made“, 2001 m.) amerikiečių režisierius Jonas Favreau ėmėsi fantastinės komedijos visai šeimai „Elfas“ (angl. „Elf“, 2003 m.). Šis filmas buvo sutiktas gerokai šilčiau nei jo pirmtakas. Tad galbūt dėl to J. Favreau nusprendė toliau eiti šia linkme ir ėmėsi dar vieno visai šeimai skirto projekto. Tiesa, užmojai buvo gal kiek per daug ambicingi – gana nemenką finansavimą savo naujai juostai gavęs J. Favreau, ko gero, įsivaizdavo, kad iš karto įsirašys šalia Steveno Spielbergo ir Ridley‘io Scott‘o. Deja, fantastinė nuotykių komedija „Zatura: nuotykiai kosmose“ (angl. „Zathura: a Space Adventure“) tapo, ko gero, vienu didžiausių nusivylimų kol kas dar ne itin ilgoje J. Favreau filmografijoje.
Išsiskyrusių tėvų atžalos – dešimtmetis Volteris (akt. Josh Hutcherson) ir šešiametis Denis (akt. Jonah Bobo) savaitgalį leidžia pas tėtį (akt. Tim Robbins) ir nepasidalija jo dėmesio. Vieno tokio ginčo metu Denis sugadina svarbų eskizą, dėl kurio tėčiui tenka keliauti į darbą ir kuriam laikui berniukus palikti „miegančiosios gražuolės“ – paauglės sesers Lizos (akt. Kristen Stewart) globai, kuri įkyrius mažuosius brolius pakenčia tik per šūvio atstumą nuo savo kambario durų. Berniukams dar vieną eilinį kartą apsivaidijus Denis atsiduria namo rūsyje, kur aptinka seną dėžę su iš pažiūros lyg ir įprastu stalo žaidimu. Tačiau jau po pirmo ėjimo ištinka netikėtumas – svetainę apipila meteorų kruša – lygiai taip, kaip parašyta ant kortelės, iškritusios po ėjimo. Taigi žaidimas pradėtas ir nežaisti jo nebegalima, kadangi broliai supranta, jog su visu namu atsidūrė atvirame kosmose, o greičiausias ir vienintelis kelias namo – žaisti šį žaidimą iki galo. Tad Volteriui nori nenori taip pat tenka prisijungti ir berniukai kiekvieną kartą užgniaužę kvapą laukia, kokį siurprizą pateiks nauja kortelė.
Jei iš šio aprašymo kilo koks nors déjà vu jausmas, kad kažką panašaus jau esate matę, ta nuojauta jūsų neapgauna – jei tik matėte Joe Johnstono režisuotą juostą su Robinu Williamsu „Džiumandži“ (angl. „Jumanji“), iš esmės, galima sakyti, matėte ir „Zaturą“. Tik šįkart veiksmas persikelia į kosmosą, tačiau visas naratyvo principas išlieka tas pats – tai, kas atsitinka žaidime, filmo personažus ištinka ir filmo realybėje (tik kad jau po pirmo ėjimo meteorų liūtis sunaikina pusę svetainės). Iš esmės viskas – tiek filmo idėja, tempas, netgi žaidime įstrigęs ankstesnis žaidėjas – viskas paprastuoju brutaliuoju būdu paimta iš „Džiumandži“ ir perkelta į kosminę erdvę. Tiesa, dėl atsikartojančio siužeto didelė kaltės dalis amerikiečiui rašytojui Chrisui Van Allsburgui, nesugebėjusiam nieko kito, kaip tik atkartoti patį save (C. Van Allsburg; o plunksnai priklauso tiek „Džiumandži“, tiek „Zatura“).
Filmas pilnas logikos klaidų, visiškai kvailų ir niekuo nepaaiškinamų personažų poelgių – maža to, kai kurių personažų egzistavimo būtinybė yra daugiau nei abejotina – pvz. Liza iš esmės egzistuoja tik dėl to, kad JAV draudžiama palikti vaikus namie vienus be vyresniųjų priežiūros – nes o kaip kitaip techniškai išspręsti tėčio laikiną pašalinimą iš vyksmo vietos Be to per gerklę lipa prikišamai brukamas moralas apie brolišką ryšį, kuris, pagal idėją, turėtų tapti pamoka jauniesiems žiūrovams. O taip, kurgi ne. Viso šio apgailėtino vaizdelio negelbsti nei panaudotas režisūrinis triukas – siužeto kilpa.
Gerą trečdalį filmo pagrindiniai veikėjai Volteris ir Denis klykia, niaujasi ar šiaip kelia triukšmą. Berniukų personažai labai šabloniški – vyresnis, todėl natūraliai daug kam gabesnis ir dėl to „labiau suaugęs“ besijaučiąs kiek arogantiškas ir šaltokas Volteris ir jam iš paskos kaip uodega besivelkantis amžinai viską gadinantis netikėlis Denis, kuriam didžiausias įžeidimas – būti išvadintam kūdikiu. Ryškiai jaučiamas šabloniškas primetimas, kad, esą, protu ar kiek didesne dar trumpo gyvenimėlio patirtimi besivadovaująs vyresnysis klysta dažniau, nei žioplesnis, bet, savaime suprantama, a priori geresnis jaunėlis.
Pagrindinius vaidmenis (hm, o gal tiksliau sakyti – visus vaidmenis – kadangi realiai jų yra tik penki) sukūrusių aktorių vaidyba neįtikina. Na nebent vaikų tėtį suvaidinęs Timas Robbinsas – tačiau jis pasirodo tik filmo pradžioje, o paskui iki filmo pabaigos yra pašalinamas iš ekrano. Volterį ir Denį suvaidinę atitinkamai Joshas Hutchersonas ir Jonah‘as Bobo atrodo kaip pora medinukų (J. Hutchersonas vaidina šiek tiek geriau, bet ne stebuklingai). Taip, galbūt į vaikų vaidybą būtų galima žiūrėti atlaidžiau… jei ne savo laiku kartelę gana aukštai užkėlęs Macaulay Culkinas, po kurio nebelieka vietos jokiems pasiteisinimams dėl jauno aktorių amžiaus. Toks pats iš kosmoso atskriejęs medžio gabalas yra ir Daxas Shepardas. Vienintelė, kuri čia atrodo pataikiusi į savo amplua yra Kristen Stewar. Tiesa, pusę filmo ji, tiesiogine tų žodžių prasme, yra sušaldyta į ledo gabalą – tad tą pusę filmo jos vaidyba yra visai pakenčiama. Tačiau kai ir atšilus jos veido išraiškos nelabai kuo skiriasi nuo ledokšnio, vaizdas suprastėja. Kita vertus – jos personažas – tai dar vienas klišių rinkinėlis. Liza vaizduojama kaip a la „tipinė“ paauglė, pusę dienos trūnijanti lovoje, per klausomą muziką negirdinti, kas dedasi už jos kambario durų, o galvoje audžianti vienintelę mintį apie vaikinus ir pasimatymus.
Nors 2005 m. sukurtos juostos biudžetas lyginant su to laikotarpio vidurkiu buvo pakankamai didelis, filme tas beveik neatsispindi. Kompiuterinė grafika ir vaizdo efektai pernelyg akivaizdūs, kameros darbas, kaip ir montažas vidutiniškas. Garso montažas nusipelno nebent minuso, už bent jau iki pakeliamo lygio nenutildyto vaikiščių spygavimo. Muzikinis takelis tiek nuvalkiotas ir neįdomus, kad apie jį tikrai nėra ką rašyti.
„Zatura: nuotykiai kosmose“ – tai į kosminę erdvę perkeltas „Džiumandži“, be trupinio originalumo, įdomių personažų, ar nors bent ko, kas patrauktų dėmesį. Jei matėte „Džiumandži“, tuomet „Zaturos“ tikrai nėra jokio reikalo žiūrėti. Jei nematėte – tuomet verčiau rinkitės būtent pirmąjį filmą, o „Zaturą“ žiūrėkite nebent tuo atveju, jei jums ne daugiau kaip penkeri metai.
