Teisingas ir ištikimas. Narsusis lankininkas, kurio strėlė gali perskrosti judantį taikinį, esantį net už kelių šimtų metrų, vagiantis iš turtingųjų ir šelpiantis vargšus. Turbūt neliko nė vieno, kuris dar nebūtų supratęs, ką turiu omenyje. Garsiojo Šervudo giros plėšiko vardas apdainuotas dar XV amžiuje. Jo žygiai tapo įkvėpimo šaltiniu šimtams pjesių, dainų, žaidimų, filmų… Jei naujausiųjų laikų anglų herojus yra Jamesas Bondas, o naujųjų – Šerlokas Holmesas, tai viduramžių – neabejotinai Robinas Hudas.
1938 metais pasirodžiusi kino juosta „Robino Hudo nuotykiai“ („The Adventures of Robin Hood“, 1938 m.) sulaukė kritikų liaupsių ir pripažinimo. Filmo kūrėjai iškėlė aukštą kartelę visiems ateityje mėginsiantiems gerojo plėšiko istoriją pavaizduoti kino ekrane. Per daugiau nei septyniasdešimt metų buvo sukurta virš penkiasdešimt animacinių filmų, televizijos serialų, ilgametražių filmų. Deja, nė vienas iš jų neprilygo Michaelo Curtizo ir Williamo Keighley’aus kūriniui, tačiau…
2010 metais mokslinės fantastikos išgarsintas režisierius Ridley Scottas pristatė savąją Robino Hudo versiją. Premjeros išvakarėse kritikai tyliai kalbėjo, kad bus pakartota „Gladiatoriaus“ („Gladiator“, 2000 m.) sėkmė, o filmas bus rimtas pretendentas į „Oskaro“ apdovanojimą. Ir tam buvo išties rimta priežastis. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas Russellas Crowe, o kitoje kameros pusėje ilgametis R. Scotto kolega – kinematografas Johnas Mathiesonas. Atrodė, jog filmo pasisekimas – garantuotas. Po kelių valandų iš kino teatro išėję žiūrovai ir kritikai to paties apie filmą pasakyti jau nebegalėjo.
Kino juostoje nematome nei turtingųjų plėšimo, nei vargšų šelpimo, ar bent jau šių savybių apraiškų. Robinas Hudas – žymiausias lankininkas, kuriam neprilygsta net „Keršytojų“ Sakalo akis, tačiau filme Russello Crowe įkūnijamas personažas atlieka vos tris išties įsimintinus šūvius. Taip, galbūt šios juostos gerbėjai man prieštaraus ir kaip argumentą pateiks faktą, jog filmas – Šervudo girios legendos priešistorė, tačiau pagrindinių legendos herojų charakteriai ir išskirtinės savybės atskleistos paviršutiniškai. Atrodo, jog personažai buvo kuriami remiantis stereotipiniais vaizdiniais, nesistengiant įsigilinti į kiekvieno herojaus vidinius išgyvenimus ar moralinius prieštaravimus.
Vidutinę istoriją ir silpną scenarijų atperka pakankamai gera vaidyba, įtikinami vaizdo efektai (kiek juos leidžia panaudoti pristatomas laikotarpis) bei masinės kovos scenos. Pastarųjų filme išties nemažai. Jų didybė kartu ir žavi, gąsdina. Jei „Gladiatoriuje“ Ridley Scottas daug dėmesio skyrė smėliui ir dulkėms, tai šiame kūrinyje dominuoja purvas ir vanduo. Istorijoje nepateikiama naujų detalių apie garsųjį plėšiką, tačiau Šervudo giria įgauna didesnę reikšmę, kuomet atskleidžiama, jog ji ne Robino Hudo nuosavybė, o niekam nepriklausoma nuskriaustųjų prieglobsčio vieta. Tai įdomi ir provokuojanti, tačiau taip iki galo ir neįgyvendinta režisieriaus idėja.
Ilgamečio Ridley Scotto partnerio kinematografo Johno Mathiesono atliktas darbas šioje juostoje nėra toks įsimintinas kaip „Operos Fantome“ („The Phantom of the Opera“, 2004 m.) ar jau ne kartą liaupsintame „Gladiatoriuje“, tačiau jam galima padėkoti už nuostabiai pateiktus dinamiškus kadrus miško tankmėje ar kovos lauke. Ir nors Robinas Hudas strėles laidė rečiau, nei tikėjausi, vizualiai kiekviena iš jų į taikinį smigo apgalvotai ir preciziškai.
Ne kartą esu pastebėjęs įdomią tendenciją. Jei muzika ar garso efektai kino juostose būna itin pastebimi, tai jie dažniausiai užgožia patį filmą, tačiau jei pastaruosius išgirsti tik užtemus ekranui ir pradėjus eiti titrams, tuomet beveik visada gali būti tikras, jog jie buvo meistriškai įlieti į bendrą kūrinio atmosferą. Būtent taip nutiko ir su šia kino juosta. Muzika ir garso efektai kovos scenas paverčia daug realistiškesnėmis ir didingesnėmis.
Robiną Hudą/Longstride’ą įkūnijo anksčiau minėtas Russellas Crowe, Marioną Loxley – Cate Blanchett, Princą Johną – Oscaras Isaacas, o dvigubą agentą Godfrey’ų – Markas Strongas. Protagonistus suvaidinę R. Crowe ir C. Blanchett pateikė žemiškesnę herojų meilės istoriją. Moters personažas netapo tipiniu antraeiliu reiškiniu, o lygiavertiškai stojo šalia Robino Hudo. Tai suteikė filmui netradicinės dinamikos. Antagonistai, deja, nebuvo vienas kito verti. Isteriškąjį mokesčių reikalaujantį tironą karalių suvaidinęs O. Isaacas neprilygo M. Strongui. Pastarasis žavėjo savo natūraliu gebėjimu būti tobulu arogantišku niekšu, kai tuo tarpu Oscaras Isaacas stengėsi įrodyti, jog jis karalius. Liūdna, jog jam tai pavyko tik labai vidutiniškai. Taip pat filme neatskleisti kiti garsūs Šervudo girios herojai – Mažylis Johnas, vienuolis Friaras Tuckas, etc.
„Robinas Hudas“ – tai eilinis bandymas pateikti žymiojo nuskriaustųjų globėjo ir turtingųjų skriaudėjo, angliškojo svieto lygintojo Robino Hudo istoriją. Ir nors filmas nuvilia savo istorija, jis žavi specialiaisiais efektais, kovos scenomis ir gera vaidyba. Ši kino juosta tarsi į taikinį paleista strėlė, kuri nepraskrieja pro šalį, tačiau ir nesminga tiesiai į vidurį.
