Vienas ryškiausių pastarųjų kelių dešimtmečių Holivudo scenaristų Brianas Helgelandas, pelnęs Oskarą už geriausią 1997 m. adaptuotą scenarijų filmui „Los Andželo paslaptys“ ir nominuotas dar vienam JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui už Clinto Eatwoodo režisuotą „Mistinę upę“, pristato savo penktąjį ir patį ambicingiausią režisūrinį projektą, pasakojantį tikrą istoriją apie legendinius Londono gangsterius – brolius Krėjus, kurie septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje savo tvirtuose gniaužtuose laikė visą Anglijos sostinės kriminalinio pasaulio valdžią.
Režisierius tuo pačiu kviečia ne tik kartu su broliais Krėjais atsidurti Londono kriminalinio pasaulio dugne, bet kartu ir pasimėgauti šio puikaus Europos miesto vystymusi, madomis ir elegantišku pasakojimu, kuris privers pasijusti lyg kokybiško vintažinio filmo peržiūroje.
Apie ką mes čia…
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Londono gatves valdė du broliai – Ronaldas ir Redžis Krėjai. Jie pasižymėjo itin didele agresija, žiaurumu ir bekompromisiais reikalų sprendimo būdais, kurie ir atvedė juos į pačią kriminalinio Anglijos pasaulio viršūnę. Žmogžudystės, bankų apiplėšimai, reketas, pasikėsinimai į svarbiausias šalies figūras, padegimai ir ginkluoti išpuoliai – tai tik mažytė dalelė to, kuo jie užsiiminėjo. Tačiau tai, ką jie darė, ilgai tęstis negalėjo ir vieną gražią dieną broliai tapo svarbiausiu teisėsaugos taikiniu…
Kūrinio vidus
Visai nesenai į kino ekranus atkeliavo puiki kriminalinė drama „Juodosios mišios“, kurioje buvo nuodugniai papasakota žymiojo Bostono gangsterio Džeimso „Baltuko“ Bulgerio istorija, o dabar, praėjus vos kelioms savaitėms, gauname dar vieną gangsterinės temos dozę. Iš vienos pusės, puiku, kad viena iš įdomesnių kriminalinio žanro temų ir vėl mus džiugina po tokios mažytės pertraukos, iš kitos – nežinia kada ir vėl sulauksime gangsterių kine, todėl dabar persotinti savęs irgi nereikėtų. Bet yra kaip yra, ir dėl to tikrai nereikia liūdėti.
Juostos epicentre atsiduria itin charizmatiškas duetas – broliai Krėjai. Šie, iš pradžių menki, tačiau vėliau į rimtus gangsterius išaugę vyrai parodė, kad tik šeima ir tik kraujo ryšiai yra tvirčiausia sąjunga būnant už įstatymo ribų. Be to, itin vaizdžiai parodytas ir šių broliukų siautėjimas, jiems iškilusių problemų sprendimo būdai ir, žinoma, verslas, kuris ne visad tik nusikalstamas. Filme iš ganėtinai žiaurios perspektyvos pateikiamas Krėjams būdingas smurtas, ir tai didelis pliusas juostos kūrėjui, kuris nesumenkino šių pabaisų ir parodė tikrus jų veidus. Taip pat filme meistriškai sužaista netradicinės seksualinės orientacijos tema – visgi, vienas iš broliukų mėgo berniukus, ir tą aiškiai pabrėžė aiškiai prieš homofobiją pasisakantis kino kūrėjas.
Nemažai dėmesio skiriama ir brolių tarpusavio santykiams. Negana to, filmo metu nuodugniai parodoma ir kitų kriminalinių organizacijų veikla, o taip pat ir policininkų darbas, kuriems broliai Krėjai tapo tikru galvos skausmu. Atsižvelgus į tai, kad filmo trukmė vos dvi valandos, jame atsidaro vietos viskam, apie ką čia papasakojau. Nei per mažai, nei per daug išplėstai. Visgi, šios temos puikiai papildo bendrą brolių Krėjų ir jų biografijos paveikslą.
Vienu iš svarbesnių šio filmo akcentų tampa pats režisierius, kuris žinomas dėl itin kokybiškų ir kruopščiai parašytų scenarijų tokiems filmams kaip jau minėtasis, Oskarą režisieriui pelnęs, „Los Andželo paslaptys. Taip pat jo filmografijoje puikuojasi ir tokie pavadinimai kaip „Degantis žmogus“, „Žalioji zona“, „42“ ir „Mistinė upė“, todėl nenuostabu, kad kino kūrėjas parašė scenarijų ir šiai biografinei juostai. Filmo scenarijus vykęs, įdomus ir neerzinantis, o kas svarbiausia, jame pateikiama daug įdomios informacijos ir faktų apie pagrindinį filmo herojų duetą.
Nors tai biografiniais motyvais sukurtas filmas, bet jis tikrai skiriasi nuo tų gangsterinės temos juostų, kurias mes matėme pas Martiną Scorsese ar Francisą Fordą Coppolą. Filmo pateikimas ir pasakojimo maniera labiau primena tą patį „Los Andželo paslaptys“ ir nenusisekusį, 2013 m. pasirodžiusį, filmą „Gansterių medžiotojai“. Žinoma, tai nėra itin gera perspektyva, ypač, jei atsižvelgtume į pastarąjį 2013 m. filmą, bet šis darbas žiūrisi skaniai, rimtai ir kartu įtemptai. Veiksmo ir dramatizmo čia netrūksta, todėl nuobodžiauti tikrai nereikės, ir visgi, tai vienkartinio naudojimo darbas, kuris, deja, greitai užsimiršta.
Techninė juostos pusė
Kaip nekeista, tačiau tokio žanro ir temos filmai pasižymi išties puikiais garso takeliais. Ne išimtis ir ši juosta, kuriai muziką parašė Carteris Burwellis. Ji dinamiška, užvedanti ir nuolat kintanti. Tai puikus šio, kartais žaibišku veiksmu ir smurtu perpildyto, filmo muzikinis papildymas, kurį vainikuoja labai geri septintojo dešimtmečio britų muzikiniai kūriniai.
Kameros darbas buvo patikėtas dviem Oskarams nominuotam Dickui Pope‘ui, kuris gal ir nepadarė stebuklų, bet jo taikli akis sugebėjo gana įdomiai pateikti smurtą ir aplinką, kurioje gyveno broliai Krėjai. Taip pat stilingai nufilmuotos gatvės, miesto panoraminiai vaizdai ir, žinoma, neatsiejama Krėjų gyvenimo dalis – vakarėliai.
Ano laikotarpio mados atkurtos tobulai. Išties, kostiumai, miesto dekoracijos, automobiliai, šukuosenos – visa tai džiugina akis. Lygiai taip pat, kaip ir akis džiugina nuostabus grimas, kuriuo dvi filmo rodymo valandas galėjo pasigirti abu Tomo Hardy suvaidinti broliai.
Garso montažas stiprus, puikiai dera tiek su garso takeliu, tiek, žinoma, su visu pasakojimu ir veiksmo scenomis. Juostos montažas neblogas, nors tam tikrose vietose veiksmo pateikimas pernelyg uždelstas, bet tai tik kelios scenos, kurios neturi pernelyg didelės įtakos peržiūrai.
Aktorių kolektyvas
Su kiekvienu nauju filmu akyse augantis Tomas Hardy‘is jau trečią kartą šiais metais puikuojasi didžiuosiuose kino ekranuose. Po puikių pasirodymų „Numeris 44“ ir „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, aktorius šį kartą parodo dar nematytas savo aktorinių sugebėjimų aukštumas. Tiksliau, jis pirmą kartą karjeroje suvaidina kartu su personažu. Abu veikėjai visiškai skirtingi, todėl ir galima jais mėgautis visos juostos metu, na, o pats aktorius tik įrodo, kad gali suvaidinti bet ką. Emocijos, charakterių perteikimas ir balso intonavimas negali nežavėti. Tikėtina, kad už šį vaidmenį jam pavyks pelnyti kokį nors apdovanojimą.
Be Tomo Hardy filme neblogai pasirodė ir kiti aktoriai, kuriems, žinoma, nepavyko užtemdyti pagrindinių vaidmenų atlikėjo. Emily Browning, Davidas Thewlisas, Christopheris Ecclestonas, Paulas Andersonas ir Taronas Egertonas tapo stipriu papildymu, na, ir žinoma, buvo malonu matyti populiarų JAV filmuose mafijos tema vaidinantį aktorių Chazzą Palminterį, kuris šį kartą suvaidino italų mafijos bosą.
Verdiktas
„Legenda“ – įdomus, stilingas ir žaviai atrodantis biografinis pasakojimas apie septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje Londono gatvėse siautėjusius, žiaurumu ir šaltakraujiškumu pasižymėjusius brolius Krėjus. Čia galima grožėtis puikiomis dekoracijomis, išraiškingomis pateikiamo laikotarpio mados tendencijomis, gražiai nufilmuotu miestu ir, žinoma, puikia Tomo Hardy vaidyba.
