Niekas nesitiki tobulumo kažką pabandžius vos tris kartus. Trys prisėdimai už vairo žmogaus nepadarys geru vairuotoju. Trys metimai į krepšį jo nepavers krepšininku. Trys brandos egzaminai jo nepavers žmogumi.
„Nasrai“ buvo trečias pilnametražis Steveno Spielbergo filmas ir jis yra tobulas.
Čia ir būtų galima sustoti. Kinas egzistuoja daugiau nei 100 metų ir filmų, kuriuos būtų galima pavadinti geresniais už „Nasrus“, yra vienetai. Keli jų yra to paties S. Spielbergo filmografijoje. Tik „Nasrai“ yra vienintelis režisieriaus filmas, pakeitęs visą kino industriją ir milijonams žmonių sukėlęs kine dar niekad nepatirtus jausmus, kas, sakyčiau, jį išskiria iš minios.
Sutikti su tokia nuomone gali būti sunku. „Nasrai“ yra visiškai kitoks filmas nei Fellini melodramos ar Bergmano dramos, ir šių režisierių kūriniai yra neabejotinai daug prisidėję prie kino istorijos. Visgi pagrindinis panašumas tarp geriausiųjų yra tas pats – ir filmas apie Romoje gimusią meilę, ir juosta apie kovai prieš ryklį susitelkiantį mažą miestelį savo iškeltus tikslus įgyvendina be priekaištų.
Mažas miestelis gali būti įvardintas tarp svarbiausių „Nasrų“ bruožų. S. Spielbergas, scenarijų rašęs su Peteriu Benchley ir Carlu Gottliebu, nesistengia apsimesti, kad ryklys kelia grėsmę Amerikai ar pasauliui. Tai yra mažos bendruomenės problema ir pati bendruomenė turi ją išspręsti.
Tokios pasauliniu mastu mažos problemos gerai veikia filme, kuriame žiūrovams reikalingi atskiri veikėjai. Izoliuotame pasaulyje gyvenantys žmonės tvarkosi su konkrečiomis bėdomis, kurios yra naudojamos istorijos stūmimui į priekį. Policijos vadas Brodis (akt. Roy Scheider) rūpinasi žmonių saugumu. Miestelio meras Vonas (akt. Murray Hamilton) priešinasi idėjai uždaryti paplūdimį Nepriklausomybės dienos išvakarėse. Vietinis jūrininkas Kvintas (akt. Robert Shaw) siekia nužudyti ryklį dėl turto ir pripažinimo. Okeanografas Hūperis (akt. Richard Dreyfuss) yra tiesiog susidomėjęs iš niekur nieko žmones puolančiu rykliu. Problemos ir motyvacijos yra santykinai mažos, tačiau ir visiškai aiškiai apibrėžiančios veikėjus.
Tai yra privaloma padaryti tuomet, kai didysis filmo traukos objektas yra įtemptos scenos, ne veikėjų dramos (net jeigu „Nasrai“ sugeba suderinti abu šiuo aspektus). Yra priežastis, dėl kurios S. Spielbergas pirmoje filmo pusėje praleidžia tiek daug laiko su veikėjais, jų šeimomis, draugais ir įsitikinimais. Režisierius tokiu būdu išlošia dvigubai – su baisiuoju rykliu yra praleidžiama mažiau laiko, kad jam pasirodžius efektas būtų kur kas didesnis, o žiūrovams pamilus veikėjus auditorija nori, kad šie išgyventų. Ir išties antroje filmo pusėje, kuomet artėja paskutinis susidūrimas su rykliu, jauti labiau besirūpinantis veikėjais nei laukiantis, ką padarys žiaurusis padaras.
Dėl to įtampa „Nasruose“ veikia keliais lygiais ir net praėjus keturiems dešimtmečiams tai vis dar reiškia, kad labiau siaubą keliančių filmų nei šis yra mažai. Baimė dėl veikėjų saugumo čia yra įgyvendinama nuostabiai. „Nasrai“ (ir daugelis kitų S. Spielbergo filmų) ne kartą buvo lyginami su Alfredo Hitchcocko kūriniais ir ginčytis su tuo sunku – A. Hitchcockas, pateikdamas pasaulį taip, kaip mato pagrindiniai jo veikėjai, priversdavo žiūrovus jaustis kaip ir jo herojai. S. Spielbergas, su vandenyje smagiai besipliuškenančiais žmonėmis ir dėl jų besijaudinančiu Brodžiu, sukuria nuolatinį terorą, kai jauti, jog bet kurią sekundę gali atsitikti kažkas baisaus, net jeigu taip nutinka retai. S. Spielbergas, kitaip sakant, yra vienas geriausių terorizmo specialistų pasaulyje.
Sprendimas kuo mažiau rodyti patį ryklį irgi yra protingas, ir ne vien dėl to, kad ryklys buvo mechaninis ir nei vienoje scenoje jis neatrodo pakankamai tikroviškai. Priežastis, dėl ko S. Spielbergas nerodo ryklio, Ridley Scottas nerodė savojo ateivio ar A. Hitchcockas nerodė baisiosios motinos, slypi psichologijoje – tai, ką žmonės įsivaizduoja, yra kur kas baisiau nei tikrovė. „Nasrai“ mums (tiesiogine prasme) rodo pasaulį ryklio akimis, kuomet jis artėja prie aukų ar atsitraukia nuo grėsmės, ir paskui užtenka vien peleko, kad žiūrovams būtų įvarytas siaubas. Johno Williamso muzika, kuri, nors daugiausiai sudaryta vos iš dviejų natų, yra turbūt geriausiai atpažįstama muzika kino istorijoje, ir net išgirdus ją be konteksto yra lengva išsigąsti. Girdėti tą muziką kuomet žmones atakuoja ryklys yra absoliuti įtampos viršūnė.
Ir nors ryklys yra geriausiai atpažįstamas „Nasrų“ elementas, neverta pamiršti, kad tai nėra ryklio, o veikiau vieno veikėjo – Brodžio – istorija. „Nasrai“ Brodžio nesutarimus su šeima ar savo padėjėjais priima taip pat rimtai kaip ryklio grėsmę žmonėms. Brodis yra vienas iš nedaugelio savo miestelyje esančių žmonių, kurių negalima būtų pavadinti cinikais, ir filmas tai protingai priima kaip dorybę, dėl ko sirgti už Brodį yra lengviau nei už bet ką kitą.
„Nasrai“ dar padaro daugybę dalykų, kurie nėra filmo centre, tačiau bendrame paveiksle yra neabejotinai svarbūs. Filme tiesiog nėra nei vieno momento, kuris būtų iššvaistytas – jokia scena nėra sukurta tam, kad atitrauktų dėmesį nuo ryklio, ir kiekviena minutė turi savo tikslą. Jei žmonės liūdi dėl mirusiųjų, tai yra neeilinė emocinga scena. Jei konfliktuoja dėl to, ar verta uždaryti paplūdimį, scenoje yra tikras sąmyšis, leidžiantis patikėti, kad žmonėms ši tema rūpi. „Nasrai“ pelningiausiu tų laikų filmu tapo ne dėl šių smulkių scenų, tačiau būtent jos net praėjus keliems dešimtmečiams žymi filmo genialumą.
Čia yra filmas, kuris nepadaro jokių klaidų, o jeigu ir padaro, tai jos yra užgožiamos šimtais tų dalykų, kuriuos S. Spielbergas padarė teisingai. Kino istorijoje yra tūkstančiai filmų ir tik maža jų dalis nusipelno tokių pagyrimų. „Nasrai“ yra vienas jų.
