Po 2003 m. ir 2004 m. pasirodžiusių dviejų veiksmo filmo „Nužudyti Bilą“ (angl. „KillBill“) dalių, kurios sulaukė palankių įvertinimų tiek iš kirtikų tiek iš žiūrovų pusės, režisierius QuentinasTarantino kuriam laikui stabtelėjo. Vėlesniais metais jis buvo užsiėmęs keletu smulkesnių darbų – režisavo kelias serialo „CSI kriminalistai“ (angl. „CSI: CrimeSceneInvestigaton“) serijas, tapo ypatingu kviestiniu kriminalinio trilerio „Nuodėmių miestas“ (angl. „SinCity“) šalia Franko Millerio ir Roberto Rodriguezo. Su juo Q. Tarantino pratęsė bendradarbiavimą – pakvietę prisijungti dar tris režisierius: EliRothą, Edgarą Wrightą ir RobąZombie – jie sukūrė filmą „Grindhouse“, kuris labai vėliau netgi tapo savotišku tokius filmus apibūdinančiu tikriniu daiktavardžiu. Jei tiksliau – „Grindhouse“ sudarė R. Rodriguezo režisuota „Teroro planeta“ (angl. „PlanetTerror“) ir Q. Tarantino „Mirties įrodymas“ (angl. „DeathProof“) – du filmai į vieną sulipdyti sekant seną Holivudo tradiciją, o juos atskiria netikri (t. y. niekad realiai neegzistavusių) filmų anonsai (būtent juos ir režisavo kiti prie projekto prisijungę kino kūrėjai). Vėliau dėl tam tikrų priežasčių vis tik filmus teko išskirti į du atskirus darbus – taip atsirado Q. Tarantino filmas „Mirties įrodymas“.

Trys draugės – Arlenė (akt. VanessaFerlito), Šana (akt. JordanLadd) ir „Džiunglių“ Džiulija (akt. SydneyTamiiaPoitier) – viena iš Ostino aveniu važiuoja švęsti Džiulijos gimtadienio. Bare jos susipažįsta su gerokai vyresniu Holivudo kaskadininku Maiku (akt. Kurt Russell). Merginoms susiruošus išvykti, Maikas taip pat tame pačiame buvusiai Džiulijos klasės draugei Pam (akt. RoseMcGowen) pasiūlo pasivažinėti savo kaskadininko automobiliu. Pavojingais manevrais mirtinai išgąsdinęs Pam. Maikas imasi persekioti Džiulijosdraugių kompaniją. Kaskadininkas Maikas yra moterų nekenčiantis žudikas maniakas, savo aukas nudaigojantis gana originaliu būdu – tam jis panaudoja savo automobilį.

„Grindhouse“ terminu apibūdinami tokie filmai, kuriuose tradicinės kinematografijos koncepcijos – tokių jos elementų kaip suprantamas siužetas, gera vaidyba, personažų išplėtojimas, kūrybiška režisūra – yra atsisakoma ir visas dėmesys skiriamas šokiruojančioms temoms (seksui, nuogybėms, smurtui, žiaurumui ir pan.). Taigi, „Mirties įrodymas“ yra geras šio blogo žanro (hm hm, jei tai galima pavadinti žanru) pavyzdys. Jame nėra nieko. Tokio dalyko, kaip siužetas – nerasta. Iš esmės, pirmą pusę šio filmo užpildo ilgi, iki negalėjimo nuobodūs ir visiškai beprasmiški pokalbiai, antrąją –automobilių gaudynės. Na, o kad visiškai neužsimirštų, kad čia – vis tik Q. Tarantino filmas (o tai tikrai galima lengvai pamiršti, nes žiūrint tai, kas vyksta ekrane, net nesinori tikėti, kad tai galėtų būti jo darbas) – dar pridedama keletas vaizdelių iš serijos „Tegu kraujas liejasi laisvai“.
Taip, galbūt ir galima sutikti, kad tai „grindhouse“, kad toks jis ir turi būti, tačiau… Kinas – vis tik brangus menas ir visiškai teisūs yra sakantys, kad „jei gali nekurti kino, tai nekurk“. Žinoma, nereikia absoliutinti – ir tai jokiu būdu nereiškia, kad tai galioja visiems Q.Tarantino filmams.
Tačiau „Mirties įrodymas“ yra ne kas kita, kaip talento, resursų, laiko ir juostos gadinimas ir piktnaudžiavimas žiūrovų kantrybe. Pasaulis nieko nebūtų praradęs, jei „Mirties įrodymas“ būtų taip ir likęs tik segmentu „Grindhouse“ filme. Iš esmės tą pripažįsta ir pats Q. Tarantino – pasak jo, „Mirties įrodymas“ yra prasčiausias jo sukurtas filmas.

Viena, kas, reikia pripažinti, Q. Tarantino pavyko, – tai atkurti XX a. aštuntojo dešimtmečio filmų atmosferą – bent jau pirmojoje filmo dalyje tai itin ryškiai jaučiama. Tiesa, to ir buvo siekiama – dar „Grindhouse“ projektuijis buvo kuriamas būtent taip, kad atkartotų septintajame – aštuntajame dešimtmečiais buvusius populiarius automobilių gaudynių filmus. Tiesa, ar tai tapo šios juostos pliusu – kitas klausimas.

Taigi, „Mirties įrodymo“ siužetas, kaip sakyta, yra toks mikroskopiškai minimalus, kad jo tiesiog nėra, personažai – labiau tinkantys B ar net C kategorijos filmams (apie jų plėtojimą neverta net kalbėti). Iš aktorių paminėjimo vertas galbūt nebent Kurtas Russelas – tačiau jo filmografijoje yra tikrai ir ryškesnių ir geresnių vaidmenų nei Kaskadininkas Maikas. Visos jaunosios aktorės atrodo taip, lyg būtų pasirinktos tiesiog fonui užpildyti – visos vienodai neįdomios ir lėkštos. Tiesa, kaip epizodinį personažą galime išvysti ir patį Q. Tarantino, tačiau nereikėtų pamiršti, kad kažkada spaudoje jis buvo įvardytas kaip „visiškai nesugebantis vaidinti“.

Techninė pusė taip pat imituoja septintąjį – aštuntąjį dešimtmečius. Ir šiuo atveju tai ryškiai neišėjo filmui į naudą. Vienintelis dalykas, ką būtų galima vertinti gerai, yra kameros darbas – automobilių gaudynių scenos nufilmuotos iš tiesų neblogai. Garso takelis taip pat paklausomas – tai irgi vienas iš nedaugelio šio filmo privalumų.

„Mirties įrodymas“ – į B ar net į dar žemesnę kategoriją pretenduojanti juosta, kurią net pats režisierius Q. Tarantino pripažįsta kaip blogiausią savo sukurtą filmą. Jokio pažiūrimo siužeto, jokių įdomesnių personažų, dantų skausmą kelianti vaidyba – tai viskas, ką pasiūlo ši juosta šalia mirtinai nuobodžių dialogų apie nieką. Iš tiesų, gaila tiek sugaišto laiko, tiek režisieriaus talento – nes juk žinome, kad jis tikrai sugeba geriau.