Tas pats „Informatoriaus“ pagrindinio veikėjo Džefo Vigando (akt. Russell Crowe) klausimas yra parodomas pirmoje filmo pusėje ir pačioje jo pabaigoje. Tas klausimas yra nufilmuotas paties filmo pasaulyje ir pabaigoje jis yra pateikiamas lygiai taip pat kaip ir anksčiau, be jokių išorinių pokyčių, tačiau jis turi kardinaliai kitokią vertę. Tos pačios informacijos pakartojimas filmo pradžioje ir pabaigoje nėra naujas ar retas kino triukas, tačiau „Informatorius“ jį atlieka nepastebimai. Net ir tuomet, kai daug metų girdi apie tai, kaip šis filmas įtraukia, priglaudžia prie savęs ir nepaleidžia, tu to tiesiog nepajauti. „Informatorius“ tuo ir skiriasi nuo panašaus pobūdžio filmų, kad jo kūrėjai nebruka jokios savo nuomonės ir nebijo sukurti sau prieštaraujančių veikėjų, o tiesiog rodo jų gyvenimą, kuris yra pateikiamas neįtikėtinai įdomiai.
Režisieriaus Michaelo Manno sukurta drama siekė būtent to, kad parodytų pagrindinių filmo veikėjų gyvenimus ir mąstymą, o gilus žiūrovų paveikimas yra tiesiog malonus šalutinis efektas. O apie „Informatoriaus“ veikėjus tikrai buvo ką papasakoti. Filmo siužetas sukasi apie jau minėtą Džefą, kuris pirmosiomis juostos minutėmis yra atleidžiamas iš savo darbo. Kaip paaiškėja, tai yra tik su darbu susijusių problemų pradžia. Džefas dirbo svarbiu mokslininku vienoje didžiausių JAV tabako kompanijų ir jis žino svarbiausias to verslo paslaptis, galinčias sugriauti tabako industriją (ar jos dalį). Vyras nesiruošia išduoti buvusių savo draugų, nes pastarieji jam, jo žmonai ir dviem dukroms suteikė prabangų gyvenimą su visomis privilegijomis, kurias Džefas, kam nors prasitaręs apie kompanijos paslaptis, kaipmat prarastų ir veikiausiai neišsisuktų gyvas.
Jau pirmosiomis minutėmis žiūrovai supranta, kad Džefas nėra tipinis filmų herojus, kuris jaučia turintis jį visagaliu paverčiančias žinias. Atvirkščiai, jis kiekvieną minutę gyvena nežinioje ir baimėje, kas iškart pakeičia filmo žanrą ir paverčia jį trileriu. Bijoti Džefas turi ko – jis po truputį pradėjo bendrauti su JAV televizijos CBS žinių laidos „60 minučių“ (angl. „60 Minutes“) prodiuseriu Lauelu Bergmanu (akt. Al Pacino), kuris iš pradžių kreipėsi į Džefą dėl paprastos konsultacijos, tačiau galiausiai suprato, kad vyras slepia kažką rimto. Ir visa tai iš tikrųjų vyko. Filmas yra paremtas tikra dešimtajame dešimtmetyje vykusia istorija apie savo tabako kompaniją išdavusį vyrą (kurio vardas filme nėra pakeistas) ir, daugiau ar mažiau, siužetas vyksta pagal tikrus įvykius, todėl, jeigu norite išlaikyti didesnę paslaptį, jais per daug nesidomėkite.
Dėl šių dviejų vyrų bendravimo ir kyla didžiausi filmo konfliktai. Tradiciškai M. Manno filmams, abu pagrindiniai veikėjai yra visiškai įsimylėję savo darbą arba tai, ką jie daro. Bergmano atveju tai yra labai aišku, kai jis profesionaliai priartėja prie Džefo ir sugeba jį palenkti į savo pusę, tačiau ilgainiui visiems pasidaro aišku, kad žurnalistui Džefas tėra dar viena istorija ir nuoširdumo pradžioje nėra daug. Filmui bėgant jis atsiranda, tačiau žiūrovai sugeba pamatyti, kaip žurnalistai (ar žurnalistai M. Manno pasaulyje) įgyja kitų žmonių palankumą. Džefo veikla šiuo atveju yra labiau abstrakti – jis viską daro tam, kad neišduotų jam galinčios pakenkti informacijos ir ją profesionaliai apeina, o rizikingesnius manevrus atlieka tik dėl objektyvių priežasčių ir pasverdamas visus veiksmus.
Visgi didžiausią įspūdį paliekanti „Informatoriaus“ savybė yra tai, kad per dvi su puse valandos mes pamatome du skirtingus filmus. Ir tai sakau tik iš dalies perkeltine prasme, nes tie filmai yra rodomi vienas po kito, trunka maždaug tiek pat laiko ir smarkiai skiriasi tarpusavyje. Pirmasis filmas yra Džefo istorija, parodžiusi turbūt geriausią visų laikų M. Manno darbą. Visad išsigandęs, kiekvieną savo žingsnį ne vieną kartą apgalvojantis ir iškart apie pasekmes mąstantis Džefas žiūrovams yra perteikiamas su neįtikėtinu preciziškumu. Mums aplinkinis pasaulis filme yra pateikiamas panašiai kaip ir Džefui, kai kiekvienas ne taip žiūrintis žmogus jį nori nužudyti ir kiekvienas garsas reiškia pagaliau atėjusią mirtį. „Informatorius“ nei sekundei netampa vienpusišku filmu ir kiekviena Džefo baimė yra pagrindžiama (kartais kylanti dėl realios grėsmės), ir šis filmas yra tarytum vadovėlis, kaip galima meistriškai perteikti veikėjo jausmus ir emocijas. Muzika, žinoma, šioje vietoje irgi padeda, vietomis primenanti siaubo filmų muzikinius takelius, kur ji yra keliama iki kertinių scenų ir galiausiai sustoja, tik čia jos aukštis yra išlaikomas visą laiką, dėl ko nepatogumo jausmas niekaip nedingsta.
Ir visgi antroje filmo pusėje juosta tampa Bergmano istorija, o jeigu tiksliau – žurnalistikos etinių pagrindų nagrinėjimu. Bergmano atveju grėsmė yra labiau teorinė, tačiau ne ką mažiau įdomi. Filmas iš pamatų supurto visas pagrindines žurnalistikos ir joje dirbančių žmonių vertybes. Vėlgi, „Informatorius“ niekam nebruka savo nuomonės ir niekas filme stebuklingai nepakeičia savo mąstymo apie svarbiausius gyvenimo aspektus, tačiau filmas yra kupinas veikėjų, kurie susimąsto apie savo daromą veiklą ir tai jų plėtojimui padeda itin stipriai. Ir net jeigu filme galime matyti dvi visiškai skirtingas istorijas, ji viena nuo kitos priklauso itin stipriai, todėl dėmesį privaloma išlaikyti visą laiką.
Tačiau net jeigu bijote, kad „Informatorius“ atrodys pernelyg nenatūraliai, galiu jus nuraminti. Scenarijus juda su neįtikėtinu profesionalumu, filme nėra jokių staigių ar nemotyvuotų pokyčių ir perėjimas iš vienos istorijos į kitą yra visiškai laipsniškas. Netgi veikėjų mąstymas ir norai yra meistriškai perteikiami vos per vieną ar du sakinius, kai daugelis filmų jiems sukurtų visiškai nereikalingus monologus. „Informatorius“ turi kelias scenas, kurios visiškai skiriasi nuo paties filmo, tačiau tam tikra prasme jos yra reikalingos. Keliose vietose sukuriami trečiaeiliai ir niekam nereikalingi veikėjai, kurie nenatūraliais monologais apibūdina pagrindinius filmo herojus ar dabartinę situaciją, kas lyg ir yra reikalinga, bet tai būtų galima padaryti kur kas subtiliau ir natūraliau. Filme, be abejo, yra ir tradicinės M. Manno sukurtos moterys, kurios pagrindinių veikėjų gyvenimams turi didelę įtaką, tačiau žiūrovai to priežasčių niekaip nepamato. Net jeigu „Informatorius“ nėra apie moteris, jų vienintelės užduotys čia yra arba pastumti vyrą į neviltį, arba jį padrąsinti, kas net ir geriausiais ketinimais atrodo visiškai kvailai ir vienpusiškai. Tai neužima daug filmo laiko ir neatima iš jo realios kokybės, tačiau septyniems Oskarams nominuota juosta tokių netyčinių komiškų situacijų negali turėti.
Vienam iš tų Oskarų buvo nominuotas R. Crowe (apdovanojimą už „Gladiatorių“ (angl. „Gladiator“) laimėjęs kitais metais), kuris su savo kolega A. Pacino „Informatoriuje“ sudarė įspūdingą duetą. Filmui pasibaigus pasidaro kiek keista, kad jie bendrų scenų turėjo ne tiek daug, kiek galima pagalvoti, tačiau kartu tai yra ir filmo grožis. Per kartu praleistą laiką A. Pacino ir R. Crowe (ar, veikiau, jų herojai) vienas su kitu labai suartėja ir atsiranda abipusis pasitikėjimas, kuris įtaką jų veikėjams daro iki filmo pabaigos. Neveltui Oskarui buvo nominuotas būtent R. Crowe, kadangi tai, kaip jis perteikė Džefo baimę ir asocialumą tikrai žavi, nes tai buvo vaidmuo, kurį perspausti buvo labai lengva. Jo talentas dar labiau išryškėja nuostabaus M. Manno stiliaus dėka, kai daugelis veikėjams svarbių scenų čia buvo filmuojamos itin stambiu planu, atskleidžiant kiekvieną emociją, ką R. Crowe perteikė puikiai. A. Pacino tvirtą, tačiau reikiant – ir sugebantį prijausti vyrą vaidina ne pirmą kartą ir nėra aiškios savybės, kuo šis pasirodymas skiriasi nuo ankstesniųjų, kas toli gražu nėra blogas dalykas. A. Pacino čia yra tradiciškai nuostabus, savo šaukimu iš labiausiai užsispyrusių žmonių sugebantis išplėšti visą tiesą.
Ir visgi apie A. Pacino ir R. Crowe talentą aš žinojau ir maždaug numačiau, ko iš jų galima tikėtis. Tas pats ir su Bergmano kolegą įkūnijusiu Christopheriu Plummeriu. Tačiau mažoje, filmui nedaug reikšmės turinčioje scenoje Džefo advokatą vaidinęs M. Manno numylėtinis Bruce‘as McGillas rėžia maždaug minutės trukmės kalbą, kuri tiesiog atima žadą. Ji atsiranda visiškai netikėtai, ji neprivalo ten būti, bet ji yra ir labai malonus siurprizas. Šis filmas yra prikimštas panašių siurprizų, nereikalingų istorijos papasakojimui, tačiau iki aukštumų pakeliančių pačios juostos lygį. Visi geriausi kino filmai pasižymi šia savybe, ir „Informatorius“ neabejotinai yra vienas jų.
