MĖNESIO REŽISIERIUS. Indiana Džounsas ir lemties šventykla

Indiana Jones and the Temple of Doom

Po trijų metų pertraukos nuo „Indiana Džounso“ nuotykių, režisierius Stevenas Spielberas spėjo sukurti du įdomius ir ne ką prastesnius filmus – „Ateivis“ ir „Prieblandos zona“, įgauti dar daugiau patirties ir galiausiai pristatyti antrąją žymiausio kine archeologo nuotykių dalį. Bet, kaip dažniausiai būna su tęsiniais, šis gavosi šiek tiek prisvilęs, tačiau vartojamas.

Antrosios dalies veiksmas vyksta Azijoje, o tiksliau Šanchajuje ir vėliau Indijoje. Kaip galima pamatyti, šįkart buvo atsisakyta Egipto ir Pietų Amerikos regiono. Tokia veiksmo vietų įvairovė ir jų pasirinkimas buvo itin sėkmingas režisieriaus Steveno Spielbergo strateginis ėjimas, bandant pristatyti Indiana Džounso personažą ir jo nuotykius kaip savotišką atmainą jau šiek tiek žiūrovams nusibodusiam Džeimsui Bondui. Ir taip, Stevenas Spielbergas žengdamas žymiausio pasaulyje šnipo pėdomis, sukūrė įdomų ir geidžiamą veikėją, dėl kurio nuotykių kraustėsi anų metų jaunimas ir vaikai. Tą parodo ir juostos uždarbis, kuris 1984 metais siekė 333 milijonus dolerių. Tai buvo dar vienas finansiškai sėkmingas režisieriaus Steveno Spielbergo projektas, kurio biudžetas siekė vos 28 milijonus dolerių.

Tęsinio istorija prasideda Šanchajuje, kur Indiana Džounsas dėl savo ilgo liežuvio patenka į bėdą. Susipykęs su vietiniu mafijos bosu, jis nedelsiant turi sprukti iš šalies, o tą padaryti jam padeda jo ištikimas pagalbininkas Neūžauga ir dainininkė Vili. Pasprukę iš Kinijos, bičiuliai neilgai džiaugiasi laime, nes priverstinai turėję nutūpti Indijoje jie įsivelia į dar didesnius nemalonumus. Taip prasideda dar vienas paslaptingas ir pats pavojingiausias nuotykis Indiana Džounso gyvenime.

Stevenas Spielbergas ir George‘as Lucasas antrajai daliai pasirinko gana madingą vaizduojamo laikotarpio temą – okultizmą. Išties, ši tema kine buvo ganėtinai retas reiškinys, tačiau būtent nežinomybė labiausiai ir viliojo žiūrovus į kino sales. Ypač po to, kai 1980 metais pasirodė net 60 šalių uždraustas filmas „Kanibalų holokaustas“. Žinoma, S. Spielbergas ir G. Lucasas nebuvo tokie kino eksperimentuotojai ir kūrėjai, kurie bandė šokiruoti liaudį, todėl filmo metu neparodoma jokių žiaurių scenų, tačiau, užuominos į jas yra, o tai jau vienas didelis pliusas šios juostos kūrėjams dėl subtilumo jausmo. Taip pat filme netrūksta ir kultūrų, kurios buvo parodytos juostos eigoje, pristatymo. Tai svarbu, norint susipažinti su tolimomis civilizacijomis, papročiais ir žmonių mentalitetu. Kaip ir pirmame filme, taip ir jo tęsinyje režisierius kruopščiai atrinko svarbiausius akcentus, galinčius deramai pavaizduoti rodomą laikotarpį ir veiksmo vietą.

Humoro filme šiek tiek mažiau nei pirmtake, o pats juostos pateikimas atrodo žymiai niūresnis. Veiksmas kartais atrodo nuobodus, o ir dialogai nėra tokie aštrūs, kokius mes galėjome matyti 1981 m. filme. Užtat ir čia su veikėjais viskas tvarkoje. Tiek Indiana Džounsas, tiek jo bičiuliai Neūžauga ir Vili sužavi paprastumu ir taip vadinamu spielbergiškumu. Antagonistai taip pat atrodo šauniai, o visas okultizmas ir žmonių aukojimas šiek tiek priminė kultinį animacinį serialą „Skubis-Dū“. Taip, gal palyginimas ir nelabai deramai atrodo, tačiau jis kaip nekaip labai jau taiklus. Bendrai, istorija įdomi, tik, kaip jau buvo minėta anksčiau, kai kurios scenos yra pernelyg monotoniškos ir nuobodžios, bet visumoje tai žiūrimas filmas.

Iš techninės filmo pusės, kuri sudaro galima sakyti beveik pusę šios juostos įdomumo, išskiriame specialiuosius efektus. Būtent už juos šis filmas gavo vieną vienintelį Oskarą. Kokybiški, gerai apgalvoti ir nerėžiantys akių. Taip pat ir filmo herojų kostiumai sukelia malonumo akims. Dekoracijos ir herojų grimas taipogi verti aukštų balų.

Garso takelį filmui parašė tas pats kompozitorius Johnas Williamsas, kuris mus puikiai džiugino pirmoje dalyje savo nepriekaištingomis muzikinėmis kompozicijomis. Garso montažas ir vaizdo montažas tvarkoje, kaip ir kameros darbas, kurį ir vėl atliko Douglasas Slocombe.

Aktorių gretas, šalia Harrisono Fordo, kuris ir vėl šauniai atliko Indianos Džounso vaidmenį, papildė šaunusis Jonathanas Ke Quanas. Šis vaikinukas po metų atliko įsimintiną vaidmenį Steveno Spielbergo prodiusuotame nuotykių filme „Padaužos“, kuriame įkūnijo Datos personažą. Filme taip pat sužibėjo Kate Capshaw, suvaidinusi Vili vaidmenį. Antraplaniuose vaidmenyse galėjome matyti Amrishą Purį, Roshaną Sethą, Ricą Youngą, Daną Aykroydą ir kt. Visi aktoriai ir jų atlikti personažai įtikino, sužavėjo ir išliko atmintyje.

„Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ – šiek tiek prastesnis nuotykių filmas nei pirmoji Indianos Džounso istorijos dalis, tačiau taip pat žavingas, kruopščiai pateiktas, vizualiai efektingas ir turintis išskirtinius žanrinio kino elementus projektas.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles