Dar 1989 metais režisierius ir prodiuseris Stevenas Spielbergas kartu su scenaristu George’u Lucasu prisekė, jog „Paskutinis kryžiaus žygis“ taps finaliniu akordu Indiana Džounso nuotykiuose kine. Tačiau kalbos išlieka kalbomis, ypač tada, kai į kino ekranus sėkmingai sugrįžta legendiniai herojai. Būtent po netikėtos „Rokio Balboa“ ir „Rembo 4“ sėkmės buvo nuspręsta į kino ekranus sugrąžinti ne mažiau kultinį herojų – nuotykių žanro ikoną – Indianą Džounsą. Ir jo sugrįžimas buvo sutiktas dvejopai.
Ketvirtoje dalyje, Indianos Džounso laukia daugybė išbandymų ir keli praeities šešėliai, kurie apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom. Indianai vėl teks stoti akis į akį su Marion, o taip pat susipažinti su savo sūnumi ir apsaugoti pasaulį nuo piktavalių plano užvaldyti visą pasaulį.
Galima sakyti, jog ketvirtoji „Indiana Džounso“ dalis tai atkartojimas to, ką mes jau buvome matę ankstesniuose serijos filmuose, tačiau kaip ten bebūtų, nostalgija išlieka, todėl netgi menkiausios filmo klaidos nėra pastebimos. Kitą vertus, su ketvirtuoju filmu mes gauname progą susipažinti su visiškai kitais laikais, pakeliauti po Pietų Amerikos žemyną ir galiausiai atsidurti ten, kurs viskas prasidėjo 1981 metais. Žinoma, juostos veiksmas vyksta praėjus devyniolikai metų nuo „Paskutinio kryžiaus žygio“, todėl 1957 metais negali būti kalbos apie nacius. Pagrindinius Indianos Džounso priešus iš Trečiojo Reicho laikų sėkmingai pakeičia kitas priešas – Sovietų Sąjunga.
Veiksmo, kuris tapo neatsiejama „Indianos Džounso“ frančizės vizitine kortele, labai daug. Tačiau jis pateiktas kaip senuose filmuose. Būtent toks režisieriaus sprendimas išsaugojant ankstesnių dalių dvasią tapo svarbiausių ketvirtos dalies momentu. Dialogų filme yra, bet jie kaip ir antroje serijos dalyje – nykūs. Tą patį galima pasakyti ir apie humorą, kurio čia beveik nebuvo. Bet net ne šie filmo minusai numuša visą smagumą, o juostos kulminacija. Taip, finalas atrodo tragiškai, nes visos juostos siužetinės linijos eigoje galima buvo spėlioti, kokią reikšmę turi paslaptingos krištolinės kaukolės, tačiau tokio banalaus ir kvailo sprendimo paaiškinant jų reikšmę, kokį pateikė George‘as Lucasas ir Stevenas Spielbergas, dar reikėtų paieškoti tarp B kategorijos filmų. Bet, viso filmo metu mus lydi tam tikros nesąmonės. Vien prisiminus sceną su šaldytuvu…
Visumoje, filmas susižiūri lengvai, o tas ir svarbiausia. Taip pat pristatyti keli nauji herojai, kurie irgi išsiskiria savo individualumu. Tiek daktaro Džounso sūnus Mutas, tiek jo mama Marion ir netgi pagrindinė juostos antagonistė Irina Spalko atrodo puikiai. Kas jau kas, bet G. Lucasas gerai moka sukurti personažus.
Naujųjų technologijų dėka filmas šiek tiek nukenčia, nes kai kuriose scenose akivaizdžiai matomas CGI, kuris gadina įspūdį apie vizualią pusę bežiūrint šią ketvirtą serijos dalį. Užtat dekoracijos ir kostiumai žavi. Taip pat ir grimas. Muzikinė dalis ir vėl buvo patikėta Johnui Williamsui, kuris šįkart neišrado dviračio, tačiau maloniai nuteikė peržiūrai skambant kultinėms šios filmų serijos melodijoms. Kameros darbas geras, bet čia nenuostabu, kai prie jos atsisėdo vienas geriausių pasaulio operatorių, dviejų Oskarų laureatas Januszas Kaminskis, kuriam tai jau buvo vienuoliktas bendradarbiavimas su Stevenu Spielbergu. Operatorius kokybiškai nufilmavo veiksmo scenas, panoraminius vaizdus ir , žinoma, pačius veikėjus. Garso montažas ir vaizdo montažas puikūs.
Susenęs, tačiau ryžtingai nusiteikęs Harrisonas Fordas ir vėl džiugina, ir tą jis daro išties meistriškai. Charizmatiškas aktorius, todėl nenuostabu, kad bežiūrint į jo naują nuotykį pasidaro malonu. Visgi vaikystės herojus sugrįžo. Taip pat visai pakenčiamai suvaidino Indianos Džounso sūnų įkūnysiantis Shia Labeaufas, kaip ir Marion vaidmenį atlikusi Karen Allen. Tačiau visi plojimai atitenka nuostabiajai Cate Blanchett. Puikus pasirodymas – šaltas, ryžtingas, įtikinantis. Antraplaniuose vaidmenyse galime pamatyti charizmatiškąjį Ray‘u Winstone, legendinį Johną Hurtą ir žymųjį britų aktorių Jomą Broadbentą.
„Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ – nuviliantis, bet kartu sukeliantis nostalgijos jausmą filmas, kuriame neapsieinama be klišių, kvailų scenų ir neįsiminančių dialogų. Juosta vizualiai žiūrisi neblogai, aktoriai suvaidino gerai, veiksmas atrodo kokybiškai, bet tai jau ne tie daktaro Džounso nuotykiai, kuriuos mums kažkada padovanojo Stevenas Spielbergas ir George‘as Lucasas.
