Komiksai yra tikrai senas dalykas – Kapitonas Amerika dar Antrojo pasaulinio karo metais davė Hitleriui į žabtus. Komiksų filmai, tuo tarpu, yra daug naujesnis reiškinys. Keletas buvo pasirodę dar ir prieš 90-tuosius metus, tačiau jie buvo siaubingi pigūs bandymai pasipelnyti iš licencijos. Nemanau, kad užtenka imtynininką Lou Ferrigno nudažyt žaliai, kad gautum Halką! Bet galiausiai dėka pažangesnių technologijų ir, svarbiausia, seksualių aktorių mes prigyvenom „gerų“ komiksų filmų erą, o viskas prasidėjo, daugiau ar mažiau, nuo „Iksmenų“.

Iš esmės taip. Dėl kažkokio evoliucinio pokrypio staiga pradėjo gimti žmonės su visokiausiomis galiomis, dažniausiai naudingomis ir unikaliomis. Amerikiečiai nori juos visus registruoti (logiška, galios pavojingos, ginklai gi registruojami) ir gal uždaryti į stovyklas (mažiau logiška, bet kovotojai prieš ginklų reguliacijos sugriežtinimą bijo, kad taip ir jiems bus). Profesorius Charles „X“ Xavier (Patric Stewart) ir jo mokykla, kurioje mutantai mokomi kontroliuoti savo galias ir dirbti gėrio labui, nori tiesiog tolerancijos ir sugyvenimo su žmonėmis. Magneto (Ian McKellan) koncentracijos stovyklose savo kailiu patyrė sugyvenimą su žmonėmis, todėl jis siekia nemutantus sunaikinti. Į šią kovą kaip tyčia įsvelia naujai užtikti mutantai Wolverine (Hugh Jackman) ir Rogue (Anna Paquin, kitaip tariant Sookie iš „Tikrasis kraujas“).

Vienas geriausių dalykų, skiriančių „Iksmenus“ nuo kitų ir modernesnių komiksų filmų, yra tai, kad jis nesudirbo jokios egzistuojančios komiksų istorijos tam, kad pamėčius tikrinių daiktavardžių iš komikso būtų prigeneruota hype‘o. Kitaip nei kokiam„ Geležiniame žmoguje 3“, kuris yra didžiausias tokių nesąmonių pavyzdys. „Iksmenai“ galėjo pastovėti už save dar tada, kai nesitikėjom kiekvieną vasarą kino teatre pamatyti po kelis komiksų filmus, ir kai dar nebuvo madinga save laikyti geek‘u. Filmo istorija, su keletu trūkumu, yra nebloga, kaip komiksų filmui, ir žiūrint kažkaip galvos nepaskausta, nors manytum, kad jei ruošies labai specialiam, krūvą žmonių paveikt turinčiam eksperimentui ir tau tuo pačiu nerūpi žmonių gyvybės, galėtum susirasti daugiau bandymo triušių, kad užtikrintum jo sėkmę. Kita vertus, turbūt reikėjo palikti net antagonistus šiek tiek atjaučiamais. Ir, didžiausiai mūsų laimei, „Iksmenai“ nėra prasčiausia gėjų teisių alegorija, kitaip nei vienas vėlesnis filmas.

Kita vertus, labai aiškiai matoma, kaip Wolverine galiausiai patapo visos serijos žvaigžde ir „Iksmenų“ frančizės šaukliu. Filme jam skiriama daugiau dėmesio nei kitiems veikėjams, net daugiau nei tai pačiai Rogue, ir viskas dėl to, kad jis yra įdomiausias ir dinamiškiausias veikėjas. Kai dauguma Iksmenų yra daugiausiai geri ir pareigingi, jis turi tą šiokį tokį blogiuko prieskonį, kuris jam leidžia nuolat šaipytis iš kitų veikėjų, ir vis tiek būti artimu žiūrovui. Jis taip pat nėra kaltas dėl tokio pasipūtimo, kaip Tony Stark, kuris nori būt geresnis nei bet kuris kitas veikėjas, ir tuo pačiu geresnis nei žiūrovas (kad ir kaip tas to nenorėtų pripažinti). Kitaip nei Betmenas (kurį visi laiko labiau žmogišku veikėju nei Supermenas, nes matai jis neturi galių, tik krūvą pinigų ir treniruotes pas ninzes) ar Iron Man, Wolverine yra liaudies herojus. Ir, kitaip nei Iron Man, jis nėra viso blogio, kuris įvyksta dviejuose ar trijuose filmuose priežastis. Tuo pačiu galima pastebėti ir neatsistebėti, kaip gražiai Hugh Jackman tampa vyresnis, nes jaunesnis Wolverinas nėra toks smarkiai įspūdingas, kiek vėlesniuose filmuose.

Tačiau vaizdo efektai visai neblogai išgyveno laiko išbandymus. Labai padeda tai, kad Magneto galios yra nematomos, o Wolverine nagams buvo panaudota tiek daug muliažų. Aišku, IMDB negali užsičiaupti ir apie tai, kiek daug kostiumo dalelių buvo priklijuota prie Mystique aktorės. Dar vienas įrodymas, kad praktiniai efektai ar praktinių efektų derinys su kompiuteriniais yra labai labai geras dalykas. Nes vien besaikis po Matricos smarkiai išpopuliarėjusio žaliojo ekrano išnaudojimas gali baigtis nelabai gerai. Į kai kurias „Žvaigždžių Karų“ priešistorės scenas jau sunkoka žiūrėti. Ir taip iš dalies supranti, kodėl verkiančio Gendalfo macro Ian McKellan atrodo toks liūdnas.

Tiek šis apdovanotas aktorius, tiek Patric Stewart (kuris tiesiog gimė vaidinti Profesorių X) savo vaidmenis atlieka gerai, nieko negali prikaišioti ir Wolverine puikiai įkūnijusiam Hugh Jackman (skaitant apie tai, kokie dar aktoriai buvo svarstomi vaidmeniui, sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų būti kitaip). Tik nežinau, ar labai gerai galėčiau vertinti palaikančius protagonistų aktorius, kurie atrodo šiek tiek blankiai. Aišku, Halle Berry akcentas yra įdomi detalė (neišgyvenusi iki kitų filmų), bet Cyclops ar ta pati Jean Grey atrodo tokie… tokie tiesiog esantys tenais.

Apibendrinant, pirmasis „Iksmenų“ filmas yra pakankamai stiprus kūrinys, mus užtikęs dar tais laikais, kai negalėjom tikėtis dviejų-trijų nulaižytų herojų filmų per metus. Siužetas yra pakankamai solidus ir filmas nepasikliauja tik vieno aktoriaus charizma, kad išlaikytų mūsų užpakalius kino salės kėdėse (kitaip nei visi „Geležinio žmogaus“ filmai ir ypač trečiasis). Aišku, po „Iksmenai: Pirma klasė“ šio filmo kanoniškumas pasidarė labai abejotinas, bet tai yra dar viena komiksų fanų patirtis, su kuria pagaliau gali susipažinti ir filmų žiūrėtojai!

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Komiksietis / 2016 gegužės 27

    Geležinio žmogaus filmai yra soliniai superherojaus projektai, mažų mažiausiai juokinga dėl priekabių, kad trūksta daugiau veikėjų, charizmos. Beje, gerbiamasis Martynai, apie trečios dalies paliktus prastus įspūdžius bei antipatiją visai geležinio žmogaus serijai jau iš kitų Tamstos apžvalgų sužinojome – ar tikrai būtina nuolat kartotis, dirbtinai didinti apžvalgos apimtį? Taip, ko gero tik pirmoji geležinio žmogaus dalis buvo verta dėmesio, bet nu c’mon… Enough is enough. 🙂