Lietuvos vis neaplenkia „smagios“ ir „juokingos“ romantinės komedijos. Kad ir kaip dažnai atrodo, kad jų pilna visur, kartais jų gausa pasitarnauja ir žiūrovo naudai. Juk negali nuolat žiūrėti gerus, sudėtingus ir daug mąstyti priverčiančius filmus, kuri tik apsunkina, nors ir suteikia šiokį tokį malonumą. Kartais reikia kvailų, tuščių ir lengvai prastumti laiką siūlančių juostų, kurios baigiasi žodžiais „ilgai ir laimingai“. Atsiribojant nuo senų pasakų, galima pridurti „kol Facebook chatas juos išskirs“. Grįžtant prie filmų, po truputį į ekranus ir vėl grįžta jau beveik užmiršta tema – bjaurieji ančiukai. Bandymai iš gauruotos pabaisos ar prakaituoto ir spuoguoto vaikigalio padaryti gražuolius, kurių seksualumo bombos sprogdins internetus (arba bent mokyklos vakarėlius) jau buvo gerai palaidoti po nuvalkiotų temų klodais, tačiau tokios istorijos, kaip ir zombiai, randa kelią atgal į kino ekranus. Šįkart už tai galime padėkoti televizijos studijai „CBS films“, kuri ne tik ištraukė šią temą, bet dar ir sugalvojo kokį tai gudrų ir skambesnį pavadinimą, kuris nepilnamečiams atrodys kietesnis už bjaurią antį. Ir taip atsirado „Mano stora amžinai bjauri draugė“.
Turinys
Mokyklą bebaigianti mergina vieną dieną supranta, kad yra vadinamoji „Priskirta amžinai bjauri draugė“, kuri yra kaip buferis bernams, kurie kėsinasi į jos gerokai patrauklesnes drauges. Sugniuždyta tokios minties Bjanka kreipiasi į savo gražuoliuką-mergišių kaimyną/vaikystės draugą pagalbos, kad jis išvestų ją iš priskirto posto.
Na, tai nebūtų Holivudinė komedija apie nepatrauklų žmogų, kuris tampa gražuoliu, jei filmas netaptų aiškus po pirmų trijų minučių. Oskaro laureatas už geriausią trumpametražį filmą „Vakarų kranto istorija“ Aris Sandelis imasi kerpėmis apaugusios temos ir pristato dar vieną eilinę komediją, kuriai lemta pasimesti kitų, tokių pat tuščių filmų jūroje. Akivaizdu, kad keturi metai nėra trumpas laikas nuo filmų kūrimo, per kuriuos apdovanotasis režisierius tiesiog išbarstė savo sugebėjimus.
Apie siužetinė liniją kalbėti net nėra ką, mat ji aiški vien perskaičius aprašymą. Praktiškai didžiąją filmo dalį veikėja labai pabrėžia savo simpatiją vienam vaikinui. Ar yra tokių, kurie mano, jog ji su juo pabaigoje ir susidės? Jei taip, sveikinu, jūs esate penkiametis. Jei norite apšaukti mane spoilinimui – taip pat sveikinu, nes gyvenime nesate matęs nė vienos romantinės komedijos. Bendrai žiūrint, siužetinė linija yra tokia tragiškai nutampyta, kad net masalinis triušis kurtų lenktynėse atrodo geriau.
Scenarijus yra toks… Pusėtinas. Nors visa istorija ir aiški, bet kartais galima ir visai maloniai sužiūrėti kelias minutes gana originaliai pateiktų dialogų, o humoras vietomis gali pasirodyti ir visai smagus. Tiesa, ne tiek smagus, kad kvatotum išsijuosęs, o tik leidžiantis išvengti nevilties iškreipto veido.
Veikėjai daugiau ar mažiau yra šabloniniai, nepristatantys nieko naujo. Tačiau bent kartą į merginos gelbėtojo vaidmenį įpuola gražuoliukas berniukas, o ne pačios numylėčiausios draugės. Nes rimtai, ką tos moterys išmano apie tai, kaip galvoja vyrai? Kaip sakoma, tik diedas žino, kad diedas mąsto. Na, o kalbant apie diedus, būtent pagrindinis juostos vyriškas veikėjas buvo išplėtotas gana neblogai. Matėsi jo kintančios emocijos, požiūris į aplinką ir prisitaikymas prie situacijos. Visi kiti veikėjai buvo lyg gražiai nutinkuotos sienos. Tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Techninė pusė
Juostos garso takelis visiškai pritaikytas prie auditorijos. Ne prie filmo, o prie auditorijos. Kadangi daugiau taikoma į jaunesnius žiūrovus, kurie arba patys yra bjaurūs ir stori draugai, arba stengia tokių pozicijų išvengti. Viso filmo metu naudojamos dainos yra dabar ant bangos esančių atlikėjų kūriniai, kurie neturi jokios išraiškos ir tiesiog įsilieja į bendrą vaizdą, be jokio išskirtinumo. Ir, aišku, kitaip negalėjo būti, kaip teminei filmo dainai pasirinkta kažkokio naujai kylančio ir greit sudegsiančio vadinamojo boybando The Vamps daina „Somebody To You“. Labai originalu.
Operatoriaus darbas nėra išskirtinis. Aišku, kažko ypatingo ir nereiktų tikėtis, žiūrint tokį filmą, bet kartais žmogus gali ir turėti vilties. Visgi, išlaikoma standartinė tokių juostų filmavimo tradicija, kuri nei džiugina, nei liūdina.
Garso montažas sąlyginai sklandus ir per daug nekliuvo, tuo tarpu vaizdo montažas šlubavo nemažai. Matėsi nemažai klaidų (pakeistos detalių vietos, scenų perėjimai griozdiški), o viena scena atrodė šiek tiek juokingai, nes atrodė, kad operatorius vos spėjo išvengti bene pribėgančio aktoriaus. Taigi, darbas kiek prastesnis už pusėtiną.
Aktoriai
Nors šio filmo žvaigždė turėtų būti mergina, pirmąją vietą norisi skirti Robbie‘ui Amelliui. Beveik visą karjerą televizijoje kuriantis aktorius šiame filme pasirodė kur kas geriau už visus kitus kolegas, sugebėjęs nuoširdžiai atsiduoti savo vaidmeniui ir sugebėjo įtikinti, galima net sakyti, įrodė savo veikėjo tikrumą. Nors dabar aktorius yra pridengtas taip pat televizijoje vaidinančio brolio Stepheno Amellio (kuris, beje, yra gana didelis medis su daug raumenų) šešėlio, tokie vaidmenys labai po truputį leis išsprūsti iš tos priedangos.
Pusėtinai pasirodė ir antroji juostos žvaigždė Mae Whitman. Jai labai sekėsi atrodyti eiline apdribusiais drabužiais vilkinčia mergina, bet iš šio vaidmens ji taip ir neišlipo net užsitempusi juodo aksomo suknelę. Aktorė per daug įsijautė ir pirminį vaidmenį, taip visą filmą ir nepakitusi.
Visi kiti aktoriai, ar aktorės, pasirodė taip neįspūdingai, kad jau po 5 minučių galima juos pamiršti. Tiksliau, ne „galima“, o jie tiesiog užmirštami.
Verdiktas
„Mano stora amžinai bjauri draugė“ yra nei geras, nei blogas filmas. Tai tiesiog standartinė romantinė komedija, skirta ramiam vakaro praleidimui be jokių įsipareigojimų. Į ekranus sugrįžusi senai užmiršta bjauriojo ančiuko tema nebesuteikia tiek džiaugsmo, kiek suteikdavo prieš 15 metų, o nuspėjama siužetinė linija filmą atskleidžia po pirmų minučių. Nieko ypatingo neparodantis filmas, visgi, sugeba neapleisti žiūrovo ir be didesnių kančių peržiūrėti filmą iki pabaigos, o prie to prisideda ir gana gera dviejų pagrindinių aktorių vaidyba.
