Alžyriečių kilmės prancūzė Maïwenn kine debiutavo dar 1981 m. – būdama vos penkerių nusifilmavo Jeano-Loupo Hubert‘o komedijoje „Kitais metais… jei viskas bus gerai“ (pranc. „L‘Anée prochain si tout va bien“). Nuo tada ji tęsė savo aktorės karjerą, o 2004 m. ryžosi režisūriniam debiutui su trumpametražiu filmu „Aš – aktorė“ (angl. „I‘m an actrice“), o 2006 m. pristatė ir savo pirmąjį pilno metro darbą „Atleiskite man“ (pranc. „Pardonez – moi“). Ilgametražį debiutą galima laikyti visai sėkmingu, kadangi filmas buvo nominuotas dviems Cezariams: geriausio pirmojo filmo ir geriausios debiutuojančios aktorės (kuria tapo pati Maïwenn) kategorijose. Neblogas startas paskatino ją kurti toliau – 2009 m. pasirodė antrasis Maïwenn filmas „Aktorių puota“ (pranc. „Le bal des actrices“).

Juosta taip pat pelnė dvi nominacijas – geriausio antraplanio aktoriaus (Joey Starr) Cezario apdovanojimuose ir geriausios pagrindinės aktorės (Maïwenn) Krištolinių gaublių dalybose. Tačiau tikroji triumfo valanda išmušė 2011 m., kai trečiasis Maïwenn darbas – kriminalinė drama „Polisija“ (pranc. „Polisse“) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas žiuri prizu. Filmas taip pat pelnė dar šešis įvairius apdovanojimus, tarp kurių – Cezaris už geriausią montažą ir Lumiere‘ų apdovanojimas už geriausią režisūrą ir 22 nominacijas. Po ketverių metų pertraukos 2015 m. sugrįžusi Maïwenn su nauju darbu – romantine drama „Mano karalius“ – dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje ir iš ten parsivežė geriausios aktorės apdovanojimą, skirtą Emmanuellei Bercot.

Po slidinėjant patirtos kojos traumos Tony (akt. Emmanuelle Bercot) atsiduria reabilitacijos centre. Kol bando įveikti fizinį skausmą ir vėl atsistoti ant abiejų kojų, Tony turi marias laiko prisiminti ir permąstyti savo santykį su Žoržio (akt. Vincent Cassel) – dešimt metų trunkantis ryšys užsimezgė tada, kai besilinksmindama viename naktiniame klube advokatė Tony pastebėjo iš matymo pažįstamą Žoržio. Pažintis greitai peraugo į daug artimesnius santykius, tačiau pasaka, kurią Tony žadėjo sukurti jos karalius Žodžio, netruko peraugti į abiems žalingą ir destruktyvų ryšį.

Kaip teigia režisierė Maïwenn, filmą galima matyti iš kelių skirtingų perspektyvų ir atitinkamai vertinti filmo pabaigą. Tačiau tiek ji, tiek aktorius Vincentas Casselis pabrėžia, kad, nors visa istorija matoma iš Tony pozicijos, vis tik šiuose santykiuose nėra vienos aukos ir vieno budelio. Tony prisirišimas prie Žoržio yra beviltiškas ir žalingas – tačiau lygiai tokioje pačioje situacijoje yra ir Žoržio. Jie myli vienas kitą, negali vienas be kito, tačiau, lygiai kaip ir Woody Alleno romantinės dramos „Viki, Kristina, Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“, 2008 m.) personažai Chuanas Antonijus (akt. Javier Bardem) ir Marija Elena (akt. Penélope Cruz), būti kartu taip pat negali. Nes priklausomybė vienas nuo kito yra tokia stipri, kad tai perauga į savidestrukciją – panašiai kaip ir Gasparo Noé naujausiame filme „Meilė“ (angl. „Love“, 2015 m.). Vis tik tiek G. Noé, tiek W. Allenui abipusę destrukciją pavyko atskleisti geriau. Ir nors V. Casselis labai stengėsi tinkamai reprezentuoti vyrų teises, jo, kaip „blogo berniuko“ vaidmuo, vis tik daro meškos paslaugą ir nori nenori didesnį kaltės šešėlį meta Žoržio pusėn – Tony šių santykių griaunamąjį poveikį išgyvena akivaizdžiau, ji kenčia nuo Žoržio elgesio, tuo tarpu Žoržio tampa nelaimingas dėl savo paties veiksmų ir jų sukeltų pasekmių. Tad galbūt čia pritrūko ryškesnių režisūrinių akcentų, bet pirmas įspūdis vis tik yra toks, kad Tony nuo šių santykių nukentėjo labiau.

Būtent didesnę Tony patirtą tokių santykių žalą diktuoja visas filmo kontekstas ir struktūra. Reabilitacijos klinikoje Tony gydosi kelio kryžminių raiščių traumą ir patiriamas fizinis skausmas koreliuoja su dvasinėmis žaizdomis – panaudojant paralelinį montažą fizinis ir dvasinis skausmas tampa vienas kito atspindžiais – dažnai didžiausias kelio skausmus kenčia tada, kai prisiminimuose tenka išgyventi didžiausią emocinį krūvį. Gal neatsitiktinai tikrasis Tony vardas – Marija Antuanetė (Marie Antoinette) – toks pats, kaip ir moters, ištekėjusios už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI (Louis XVI) ir taip tapusios karaliene, tačiau vėliau baigusios savo gyvenimą giljotinoje – ne todėl, kad būtų padariusi kažką labai blogo, tiesiog todėl, kad buvo nekenčiamo karaliaus žmona.

Filmo kompozicija yra retrospektyvinio pobūdžio – tai suteikia galimybę pagrindinei veikėjai ne tik prisiminti tai, kas įvyko, bet ir iš dabarties pozicijos analizuoti ir įvertinti šio ryšio dinamiką – apmąstyti tai, dėl ko taip gražiai prasidėję santykiai galiausiai sukėlė tiek daug skausmo. Vėlgi, iš esmės santykių anatomiją galima lyginti su G. Noé „Meilės“ struktūra ir pateikimu – tačiau jei Tony Maïwenn filme į prisiminimus grįžta chronologiškai – t. y. judama nuo pradžios į pabaigą, ar kitaip pasakius, iš praeities į dabartį, tai G. Noé savo filmą konstruoja kaip nuo pabaigos skaitomą detektyvą – iš pat pradžių nuleidžiamas faktas, o visas filmas atbuline eiga aiškinasi, nuo ko viskas prasidėjo.

Maïwenn vaizduojami Tony ir Žoržio santykiai iš esmės yra labai realistiški ir gyvenimiški. Psichologai netgi išskiria tam tikrą narciziško iškrypėlio tipą. Įdomu tai, kad šis tipas skirtingiems asmenims pasireiškia visiškai identiškai. Iš esmės tai vertinama kaip gynybos mechanizmas asmenų, atsidūrusių ties psichozės ir beprotybės riba. Tačiau tuo pačiu tai asmenys, kurie išsiskiria iš kitų, atsiduria dėmesio centre – jiems reikia dėmesio. Tačiau jei patys lengvai gali meluoti ir būti neištikimi, analogiško elgesio savo atžvilgiu visiškai netoleruoja – nors nereikia tokių kraštutinumų – netgi mintis, kad kitas žmogus gali turėti savų interesų ir kad nesiruošia skirti viso dėmesio ir laiko tampa nepakeliama. Filme tai ypač gerai atskleidžia scena, kai Tony sulaukusi svarbaus darbinio pasiūlymo palieka Žoržio vieną vakarieniauti restorane.

Maïwenn pati vaidino savo ankstesniuose trijuose filmuose („Polisijoje“, beje, jos vaidinama žurnalistė Melisa yra vienas labiausiai erzinančių personažų), tačiau šįkart, atsižvelgdama į vaidmens sudėtingumą, norėjo susitelkti tik į režisūrą. Be to, kaip pati teigia, norėjo dirbti kartu su Emmanuelle Bercot, kuri jau vaidino ankstesniame Maïwenn filme „Polisija“ ir pasirinkti visiškai paprastos – ne modelio tipo – moters tipažą. Pasirinkimas pasiteisino – E. Bercot vaidina natūraliai ir stebinamai įtikinamai. Emociškai Tony vaidmuo nėra lengvas, tačiau E. Bercot pavyko su juo susidoroti. Filme matome įvairius Tony emocinius pakilimus ir nuosmukius, kovą tiek su fiziniu, tiek su dvasiniu skausmu. Vincento Casselio vaidinamas Žoržio yra charizmatiškas ir velniškai patrauklus, tačiau vis tik valdingas ir nenuoširdus, neturintis drąsos stoti akis į akį sus sunkumais, linkęs bet kokiu atveju pateisinti save ir neprisiimti atsakomybės. Nors jis ir atrodo lengvai ir natūraliai, vis tik šis vaidmuo gausioje V. Casselio filmografijoje kaip nors ypatingai neišsiskiria. Be to, E. Bercot – V. Casselio pora truputį stokoja ugnelės – net ir filmo personažų santykių pradžioje. Situaciją gelbsti, ko gero, įdomiausias filmo personažas Tony brolis Solalis, kurį vaidina Louis Garrelis. Na, Louis Garrelis bet kur ir bet kada atrodo gerai, ir tikra apmaudu, kad šio aktoriaus talentas eina vėjais taip ir neišnaudojamas rimtais vaidmenimis. Tačiau antraplanį Solalio vaidmenį jis atlieka puikiai – juokingas, natūralus Solalis tampa savotišku savo sesers proto balsu ir saugotoju. Aktoriaus talento ir charizmos užtenka šiuo nedideliu vaidmeniu įnešti į filmą daugiau dinamikos ir gyvybės ir, nors filmas koncentruojasi į Tony ir Žoržio santykius, vis tik gaila, kad Somaliui skirta tiek nedaug juostos laiko. Tik šiaip jau su E. Bercot L. Garrelis neturi jokio panašumo, tad jei tiesiogiai pasakoma, kad yra Tony brolis, to nebūtų galima atspėti. Tačiau jei L. Garrelis yra labai charizmatiškas, tai režisierės sesuo Isild le Besco, vaidinanti Solalio žmoną Babetę, yra visiška jo priešingybė ir charizmos neturi nė lašo. Neįdomi ir neišraiškinga – iš esmės jos galėjo ir nebūti, nes šis personažas neturi jokios įtakos filmo eigai. Ką gi, matyt suveikė šeimos ryšiai.

Kaip pabrėžia aktoriai, režisierė ne tik leido, bet ir liepė improvizuoti – bet koks tekstas, kurį jie bandydavo panaudoti iš scenarijaus režisierei buvo nepriimtinas. Maïwenn aiškina, kad improvizuojant pasakyti žodžiai bet kokiu atveju skamba natūraliau, nei tie, kurie yra jau parašyti. Tokia improvizacijos laisvė leido filmo aktoriams visiškai įsijausti į vaidmenis ir save natūraliai save išreikšti – būtent tas natūralumas yra gerai jaučiamas.

Filme naudojama artimo filmavimo maniera – daug stambių planų, vaizdas perteikiamas iš vieno ar iš kito pagrindinio personažo perspektyvos. Anot Maïwenn toks ir buvo tikslas – kuo labiau priartėti prie veikėjų, įtraukti žiūrovus į jų santykius taip, tarsi patys juose dalyvautų. Vaizdo ir graso montažas neblogas, tačiau ypatingai nestebina. Garso takelis taip pat neblogas, bet vėlgi – neįsimintinas.

„Mano karalius“ – emocinga ir įtinkinanti drama, apie dviejų žmonių santykius, prasidėjusius kaip karališka pasaka, tačiau ilgainiui tapusius nuodingais ir destruktyviais, apie žalingą priklausomybę vienas nuo kito ir nesugebėjimą tokios priklausomybės atsikratyti. Natūrali ir profesionali aktorių vaidyba tampa stipriąja šio filmo puse, bet režisierei, deja, vis tik nepavyko šios poros santykių parodyti taip, kaip pati norėjo – kaip abipusiai žalingų. Tačiau nepaisant to, ar pavyko Maïwenn įgyvendinti savo viziją taip, kaip ji norėjo, ar ne, „Mano karalius“ yra verta dėmesio ir laiko ne per daug saldi, gyvenimiška romantinė drama, kurioje meilė ne tik skraido drugeliais ir skleidžiasi rožių žiedlapiais, tačiau atskleidžia ir daug nemalonesnes savo grimasas.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles