Kino teatrų repertuare atsirado akį turbūt nelabai traukiantis naujo filmo pavadinimas: „Mano angelas“ (angl. „Angel of Mine“). Galbūt romantikai čia ir suklustų, tikėdamiesi dar vienos naivios, neįpareigojančios angeliškos istorijos. Tačiau pastarieji nusiviltų, o dėmesį visgi turėtų atkreipti dramų ir trilerių mėgėjai – būtent toks yra šis, režisierės Kim Farrant naujausias filmas.

Ši režisierė tikrai nėra naujokė, žengianti į kino industriją tokiu primityvoku filmo pavadinimu. Australų kilmės kūrėja savo filmografijoje jau turi keletą draminių kūrinių, tokių kaip „Svetima žemė“ (angl. „Strangerland“), keletą trumpametražių ar net serialų. Nesikuklina „įdarbinti“ ir garsių pavardžių aktorius: Nicole Kidman, Joseph Fiennes ar štai dabar ir Noomi Rapace su Yvonne Strahovski.

„Mano angelas“ – draminis trileris, piešiantis dukters netekties prislėgtos motinos Lizės (aktorė Noomi Rapace) portretą. Septynerius metus nesugebanti susitaikyti su netektimi, dėl to neišsaugojusi santuokos ir gerų santykių su vyresniu sūnumi, ir vis dar randanti kelią grimzti žemyn. Vienas jų – netikėtai pamatyta septynmetė mergaitė sūnaus draugo gimtadienyje, kuri jai pasirodo esanti panaši į ją pačią. Čia ir prasideda pagrindinė istorija – mergaitės persekiojimas, panašumų ir faktų ieškojimas bei lyginimas, o blogiausia – vertimas aplinkinius manyti, kad Lizė tikrai pamišo. Žinoma tam priešinasi tikroji mergaitės motina Kler (aktorė Yvonne Strahovski), bandanti apsaugoti savo šeimą nuo Lizės persekiojimo.

Jau nuo pat pirmųjų scenų kuriamas skausme paskendusios Lizės portretas: geriami vaistai, buvusio vyro įteikti dokumentai siekiant prisiteisti pilną sūnaus globą, dažniausiai verksmingas žvilgsnis, kad ir ką bedarytų. Aktorė Noomi Rapace puikiai ištreniravusi visus veido raumenis, ašaringais virpėjimais ir trūkčiojimais žiūrovams be jokių žodžių įrodanti savo skausmą. Visa filmo linija laikosi ant Lizės bandymo išsiaiškinti, o galiausiai ir įrodyti kitiems, kad jos mergaitė gyva ir gyvena svetimoje šeimoje. Personažų čia nėra tiek ir daug, tad ekrane dažniausiai matome Lizę, Kler ir mergaitę Lolą (aktorė Annika Whiteley), dėl kurios ir vyksta ši pasyvi kova.

Siužetinė linija lėta, tačiau muzikai ir netikėtumo scenomis kuriama įtampa neleidžia labai kabinėtis prie filmo neįtikinamumo. Vienintelis šio filmo minusas – mergaitė Lola. Tiksliau, galbūt ne iki galo išgrynintas jos personažas, dažnai net ne vaikiškai kvailoki veiksmai, kuriems svorio neprideda ir šios mažosios aktorės neprofesionalumas. Daugumoje scenų ji žiūrisi, ir atliepia situacijoms, kurias kuria vyresnieji personažai, tačiau dažnai atrodo, lyg mergaitė įmetama į ekraną su kokiu nors kvailu veiksmu tik tam, kad jame būtų, bet nebūtų paskirta konkreti prasmė, kodėl jai ten jame būti. Pavyzdžiui: filmo pabaigoje, atėjusi pietų į Lizės šeimą, mergaitė kiek išsigandusi, tačiau šiek tiek pasispyriojusi laiminga nušuoliuoja žaisti su nukritusiu medžio lapu. Kol antrame plane matyti laimingi suaugusieji, besigrožintys tokiu vaizdu. Atrodo kvailai, dirbtinai, ir tikrai abejočiau, ar jau nemažai suprantanti septynmetė natūraliai dar džiaugtųsi tokio tipo žaidimu.

Kalbant apie aktorių kolektyvą, švedų aktorė Noomi Rapace daugeliui turėtų būti žinoma iš tokių filmų kaip „Mergina su drakono tatuiruote“ (angl. „The girl with the Dragon Tattoo“, rež. Niels Arden Oplev), „Prometėjas“ (angl. „Prometheus“, rež. Ridley Scott“), ar „Ryškumas“ (angl. „Bright“, rež. David Ayer). Viskas turbūt tuo ir pasakyta. Tačiau įdomu panagrinėti kitą šios juostos aktorę. Žinant aktorės Yvonne Strahovski pastaruoju metu atliktus vaidmenis, įdomi tampa jos įkūnijamų personažų seka ir paralelė. Štai, jei atsimenate ją iš populiaraus, šiuo metu rodomo televizijos serialo „Tarnaitės istorija“ (angl. „The Handmaid‘s Tale“), ten ji atlieka vieną pagrindinių vaidmenų – Serenos. Šioji yra vado žmona, negalinti turėti savų vaikų, tad naudojasi tarnaitės „paslaugomis“ jų susilaukti – tiesiog paimti ir auginti kaip savo tarnaitės pagimdytą vaiką. Šiame naujausiame filme „Mano angelas“ – laikai ne tokie apokaliptiški, tačiau jos herojė Kler irgi pastatyta ant tos įtarimų ribos, kad mergaitė – ne jos, o pasisavinta. Kaip yra iš tikrųjų neatskleisiu, paliekant intrigą dar šio filmo nemačiusiems. Tik štai, tai jau antras vaidmuo, kur Yvonne herojė žaidžia namus su (galbūt) svetimais vaikais. Y.Strahovski ne naujokė gavusi tokią (ne)tikros motinos rolę, tad vaidybiniais jos, kaip ir aktorės Noomi Rapace, sugebėjimais abejoti šiame filme tikrai netenka.

Reikia paminėti ir tai, kad šioje dramoje kaip niekad gerai parinktas net ir aktorių panašumas. Turiu omenyje dukrą Lolą, kuri yra ryškių rudų akių (kaip ir save mama laikanti Lizė), taip pat šiek tiek atlėpusiomis ausimis (kokias turi ir galimas mergaitės tėvas, Lizės vyras Maikas (aktorius Luke Evans)). Kai tuo tarpu tikrojoje šeimoje tėvai ir brolis – šviesiaplaukiai mėlynakiai. Kine ne taip ir dažnai pasitaiko, kad būtų tiek daug paisoma galimo fizinio panašumo, tad šiame filme tai padaro didelį įspūdį ir sustiprina pačią istoriją, bandant įminti, ar tikrai mergaitė gyvena savo biologinėje šeimoje.

Siužetinė linija ir jos pateikimas nestokoja ir siaubo filmams būdingų elementų. Pavyzdžiui: Kler pasirodo, kad už savo namo tvoros pamatė stovinčią Lizę, tačiau akimirkai nusisukus ir vėl pažvelgus pro tvorą – ten nieko nėra. Pridėkime dar įtampą keliančią muziką, ir turime scenų, kurios nervams atsipalaiduoti tikrai neleidžia. Taip pat vietomis filmo montažas sukelia tą netikėtumo jausmą, kur nesitikima įvyksiant vienam ar kitam veiksmui, ir žiūrovas priverčiamas krūptelėti.

„Mano angelas“ yra tas filmas, kuriame labai akivaizdžiai galima pamatyti ir išgirsti, kokią galią bendrai filmo atmosferai turi muzika. Jau nuo pat pirmųjų scenų skamba dažnai įkyri, instrumentinė žemų tonų muzika, kelianti įtampą. Ir ji lydi beveik visą filmą. Kartais jos buvo per daug, galima buvo naudoti mažiau visiškai paprastų herojų veiksmų scenose. Tačiau jei jos nebūtų, filmas nesivadintų nei labai drama, nei trileriu. Kadangi pati istorija ir aktorių veiksmai gan paprasti, primenantys kasdienį gyvenimą, be šios bauginančios muzikos tai primintų paprasto, buitinio gyvenimo dokumentiką (neskaitant tų kelių akivaizdaus persekiojimo ar įsilaužimo scenų, kas turbūt nėra labai paprastas gyvenimas. Na, ar bent neturėtų būti).

Angeliško pavadinimo filmas slepia įtemptą dramą su puikiais aktoriais, kraują greičiau varinėjančia įtempta muzika ir klausimu, ar tikrai bandymas įrodyti neįtikėtiną tiesą visada yra pamišimas. Motinos įtarimai, kad jos dukra iš tikrųjų ne žuvusi, o gyva ir gyvenanti svetimoje šeimoje – skamba neįtikėtinai, tačiau ar netikėtumai tokie jau neįmanomi? Su moteriška švelnumo ranka, režisierės Kim Farrant suvaldyta drama tikrai yra labiau įtampą ir kartais siaubą keliantis trileris, nei gali jums iš pirmo žvilgsnio sufleruoti pavadinimas.

7.6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.5
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.5
Techninė pusė
7.5
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles