Milžiniški pinigai ir kūrybiniai pajėgumai mesti tam, kad būtų sukurtas fantastinis reginys, turintis nustebinti ne vieną atėjusį į kino salę. Tokią strategiją Rusijos kino industrija jau išbandė ne kartą. Ir tas noras nustebinti, atrodytų, labiau orientuotas ne į tūlą kino žiūrovą iš Maskvos ar Kazanės, o į Holivudo projektų išlepintą užsienietį.
2009 m. „Juodasis žaibas“ bandė išsikovoti vietą tik kylančioje superdidvyrių filmų bangoje, o Emilio Vėlyvio diriguoti „Nakties sergėtojai“ lyg ir taikė į ne vieną segmentą, bet galiausiai nesudomino nė vieno. Šį kartą rusų kino kūrėjai akivaizdžiai taiko į užsieni auditoriją, pristatydami anglų kalba pasakojama stympankišką kino pasaką „Abigailė“ (ne, tai nėra „Anabelės“ perdirbinys iš Rytų).
Filmas pasakoja apie jauną merginą Abigailę (akt. Tinatin Dalakishvili), kuri gyvena uždarame, siena apjuostame mieste. Valdžia tvirtino, kad tokios priemonės buvo būtinos, norint apsaugoti miestą nuo paslaptingos epidemijos. Abigailės tėvas (akt. Eddie‘is Marsanas) buvo vienas iš užsikrėtusių, tad valdžios buvo suimtas ir paslėptas. Po daigelio metų mergina leidžiasi į dingusio tėvo paieškas, kurių metu sužinos apie uždarame mieste slypinčią magiją ir tai, kad ir pati turi nepaprastų sugebėjimų.
„Abigailė“ iš pirmo žvilgsnio yra standartinis pramoginis, fantastinis kino projektas. Jauna herojė, atrandanti slaptų galių, bando kovoti su piktadariais. Tačiau, net ir netaikydama į autorinio kino viršukalnę, ši juosta sugeba klupti ir savoje vagoje.
Pirmiausia, dėl visa „Abigailės“ mitologija. Stympankiškas filmo pasaulis atrodo išties žaviai, su magijos apraiškomis, mistiškais prietaisais ir grėsminga blogio organizacija, valdančia miestą, kuriame vyksta filmo siužetas. Tačiau kūrinys yra per daug apkrautas įvairiomis detalėmis ir smulkmenomis, kurias, bėgant siužetui, sunku sekti.
Per dvi valandas, filmo kūrėjai bandė išaiškinti ir perteikti gana platų ir išsamų pasaulį. Patys norai tikrai nėra blogi, nes „Abigailė“, nors šiek tiek ir dvelkė „Bado žaidynių“ dvasia, atrodė kaip gana šviežias ir įdomus kūrinys, jei tai būtų knyga, grafinė novelė ar serialas, o ne filmas. Šiuo atveju visko buvo per daug. O kas per daug, tas nesveika.
Tačiau kartu galima ir pagirti kūrėjus, nes filmo atmosfera sukurta tikrai neblogai. Dekoracijos ir kostiumai organiškai tiko kuriamam stympankiškam pasauliui. Šiek tiek įdomiai atrodė kai kurie specialieji efektai. Vietomis jie atrodė kaip originalūs sprendimai, bet kartais, deja, atrodė, kaip atkeliavę iš 2005 metų.
Ir šioje statinėje medaus būtų buvę daug daugiau nei deguto, jei ne vaidyba, o tiksliau, įgarsinimas. Kai kino teatruose pasirodė lietuviškai dubliuotas „Tarp pilkų debesų“ anonsas, didžiausią erzelį kėlė būtent lietuviškas veikėjų įgarsinimas. Perspaustos emocijos ir perdėtas dramatizmas skaudino ausis ir širdį.
„Abigailės“ atveju, veikėjai atrodė, kaip lietuviško serialo aktoriai perkelti į Holivudo filmą. Aplinka, efektai ir siužetas lyg sufleravo apie Vakarus, bet kalbami žodžiai atsidavė nekviesta meile. Ir teoriją, kad problema gali būti įgarsinimas, patvirtina tai, kad geriausiai ir natūraliausiai ekrane atrodė Eddie‘is Marsanas.
Ir dėl to perspausto dramatizmo labai sunku žiūrėti į „Abigailę“ rimtai. Visi teigiami juostos aspektai nublanksta prieš „vaidybą“, siekusią „Oskaro“ statulėlės, bet netempiančią ir lietuviškos gervės.
Vis tik, džiugesne nata galima pabaigti „Abigailės“ apžvalgą. Jeigu galite išjungti vidinį kritiką ar išrankaus žiūrovo filtrą, šis filmas gali tapti vienkartine, neįpareigojančia pramoga. Įtariu, kad jaunesniems žiūrovams taip pat neturėtų kliūti mano užkabinti deguto šaukštai, tad ir jiems „Abigailė“ gali patikti.
