Mano akių šviesa

Kol kas Oskaro laureato Casey Afflecko pavardė nėra itin gerai žinoma režisierių gretose. Tačiau kadangi jo likimas nulėmė augti šalia visame pasaulyje garsaus brolio Beno Afflecko jis nusprendė nebetūnoti pastarojo šešėlyje ir antrą kartą sėdo į kino kūrėjo kėdę. Režisūrinis jo debiutas įvyko 2010 – aisiais su juosta „Aš vis dar čia“ (angl. „I‘m Still Here“) bei spindinčia pagrindine žvaigžde – Joaquinu Phoenixu. Deja, filmas didelio susižavėjimo nesulaukė nei viename fronte – kritikai kūrinio palankiai neįvertino, o ir žiūrovai neskubėjo dalinti savo simpatijų. Antrasis šio režisieriaus darbas „Mano gyvenimo šviesa“ (angl. „Light of My Life“) jau pasiekė ryškiuosius kino teatrų ekranus. Šiam kūriniui Casey Afleckas net tik parašė scenarijų, jį režisavo, bet ir atliko pagrindinį vaidmenį.

Siužetas 

Filmas pasakoja apie tėvą ir dukrą, besistengiančius išgyventi postapokaliptiniame pasaulyje, kur nežinoma liga išnaikino pusę žemės gyventojų, o tiksliau – moteris. Tad po trumpų plaukų kupeta slėpdamas dukters tapatybę, tėvas bet kokia kaina stengiasi ją apsaugoti nuo sužvėrėjusių vyrų.

Kūrinio vidus 

Šis naujausias kūrinys apie postapokaliptinį pasaulį neišvengiamai bus lyginamas su jau klasika tapusiais filmais kaip: „Kelias“ (angl. „The Road“) ar „Žmonių vaikai“ (angl. „Children of Men“) ir tenka pripažinti – ne veltui. Visuose šiuose projektuose rutuliojama labai panaši idėja – žmonių pokyčiai po katastrofos, baimė ir viltis.  Naujausiame C. Afflecko kūrinyje pagrindinė varomoji jėga – tėvo ir dukros tarpusavio ryšys bei jo kaita žiauriame pasaulyje. Tokia veikėjų siužetinė linija kūrinį taip pat suartina su praėjusiais metais pasirodžiusia drama „Nepalik pėdsakų“ (angl. „Leave No Trace“), kuriame galima buvo išvysti besąlygišką meilę ir pasiaukojimą.  Čia neįtikėtinai švelniai įpinamas abiejų veikėjų augimas ir prisitaikymas vienas prie kito. Kiekvienas per savo išgyvenimų prizmę atskleidžia skausmingus potyrius – tėvas netekęs mylimos žmonos, kas dieną gyvena su milžiniška baime bei nerimu dėl ateities. O šmėkščiojantys tėvo praeities epizodai leidžia geriau jį pažinti ir suprasti. Dukra liūdi dėl gyvenimo, kurio negali patirti ir visa tai persipina su aštriomis paaugliškomis emocijomis.

Vienas iš didžiausių juostos „Mano akių šviesa“ pliusų yra tai, kad režisierius neįmeta žiūrovo į „bėga – mušasi – slepiasi“ pasiutpolkę. Taip tarsi patvirtindamas geležinę taisyklę: „mažiau yra daugiau.“ Jokių specialiųjų efektų ar kraują stingdančių kovos scenų, atvirkščiai – nerangios, tačiau žūtbūtinės kautynės tik papildė juostą niūria ir slogia nuotaika. Kaip ir filmo koloritas – viskas trapu ir balansuoja ant nespalvoto pasaulio ribos taip tarsi perteikdamas nepastovias veikėjų nuotaikas, nuovargį ir baimę.

Kitas nenuvylęs aspektas – lėtai ir užtikrintai auganti įtampa. Režisierius įduoda teptuką žiūrovui ir leidžia pačiam tapyti vidinę baimę per savo emocijas ir vertybes. Viskas vystėsi strategiškai ir apgalvotai.

Tačiau viskas toli gražu ne idealu – juostoje yra dvi pagrindinės ir labai paprastos problemos. Pirmoji – gvildenama idėja jau matyta. Visą tai ką parodo juosta „Mano gyvenimo šviesa“ galima rasti ankščiau išvardintuose filmuose: postapokaliptinį laikotarpį, sužvėrėjusius žmones, tėvus ir vaikus, meilę ir baimę. Šiuo aspektu režisierius pasirinko plačiai pramintą taką.

Kitas riebus minusas išryškėja, kai juodą ekraną papuošia finaliniai titrai. Nors juosta turėjo visas įtempto siužeto dramai reikalingas dalis: puikų siužetą, gerus aktorius ir jaudinančią įtampą viskas nesugula į harmoningą paveikslą, tarsi nebuvo iki galo išjausta.

Aktorių pasirodymas 

Casey Affleckas yra nuostabus aktorius ir Oskaro statulėlės laureatas, jo pasirodymas naujausiame projekte pateisina visus lūkesčius su kaupu. Jis puikiai suvaidino nelaimingą tėvą ir perteikė visą jaučiamą siaubą ir baimę. Jaunoji jo kolegė Anna Pniowsky taip pat puikiai susidorojo su užduotimi ir netgi kartkartėmis savo naiviu žavesiu nustelbė Casey Afflecką.

Techninė juostos pusė 

Techninė juostos pusė kokybiška, tvarkinga ir neleidžianti prie kažko prisikabinti. Kameros perteikiami kadrai nuo vienas į kitą bežiūrinčių tėvo ir dukros iki nuostabių gamtos vaizdų – tinkamai papildo kuriamą istoriją. Garsinis juostos fonas taip pat švarus ir neįkyrus – netryško dramos pripildytos muzikinės kompozicijos, o tinkamu metu ausis palepinanti tyla tik sustiprindavo veikėjų emocijas ir veiksmus.

Pabaigai

Tai tikrai vienas įdomesnių projektų, kurį verta pamatyti ir išgyventi. Jis nepaliks abejingų tų, kurie mėgsta išgyvenimo dramas pagardintas jautria šeimynine istorija. Ir nors juostoje yra nemenkų trūkumų juos atsveria puiki aktorių Casey Afflecko ir Annos Pniowsky vaidyba. Ir be visa ko, tai yra puiki proga praskaidrinti spragėsiais nuklotą kino teatrų repertuarą.