Atsisakęs 2011 m. kino hito „Beždžionių planetos sukilimo“ tęsinio kūrimo režisierius Rupertas Wyattas pasinėrė į naujojo projekto paieškas ir po trijų metų pertraukos ir įvairiausių pasiūlymų atmetimo jis pagaliau išsirinko filmą, kuris kadaise į populiarumo viršūnę iškėlė dabar kultiniu laikomą aktorių Jamesą Caaną. „Pabėgimo iš kalėjimo“ kūrėjas iš naujo pristato labai populiarią azartinių žaidimų tematiką ir tiesioginį 1974 metais pasirodžiusio filmo perdirbinį, kuriame iškeliamos didžiausios žmogaus ydos ir silpnybės, o kartu ir pavojaus kupinas gyvenimas, galintis nutrūkti bet kurią akimirką dėl vieno neteisingo žingsnio.

Apie ką mes čia…

Azartiniais lošimais gyvenantis literatūros dėstytojas Džimas Benetas įlenda į labai rimtas skolas pavojingiausiems miesto banditams. Vyras visais būdais bando išsikapstyti iš bėdos, tačiau, kai esi skolingas tokią pinigų sumą kaip 260 tūkstančių dolerių, tai nėra tokia paprasta užduotis. Jis iš savo skolintojų gauna septynias dienas, kad išsimokėtų skolas, kitaip jam ir jo artimiesiems grės rimtos problemos. Džimui prasideda labai įtempta ir, galbūt, paskutinė jo gyvenimo savaitė…

Kūrinio vidus

Net neabejoju, jog daugelis žiūrovų, kurie pasirinks naujausio R. Wyatto filmo peržiūrą, nėra susipažinę su klasikiniu 1974 metų filmu „Lošėjas“, kuri mūsų teismui buvo pristatęs režisierius Karelis Reiszas. Būtent 1974 m. filmas ir tapo šios naujos kino studijos „Paramount“ juostos pamatu, todėl mačiusieji originalą šiame filme nepamatys nieko naujo.

R. Wyattas turėdamas tokią rimtą istoriją sugebėjo ją šiek tiek pakeisti, bet, kaip dažniausiai būna su perdirbiniais, viskas nuėjo į blogesnę pusę. Scenarijus beveik toks pats, tik su tam tikrais pasikeitimas, kurie labiau buvo padaryti tam, kad filmą būtų galima pritaikyti šiuolaikinio žiūrovo akims. Tai nėra blogai, netgi džiugu, jog tokia tema, kaip azartiniai lošimai ir priklausomybė nuo jų yra vystoma ir skiepijama žmonėms, kurie neįžvelgia tame nieko blogo. Tačiau, kaip bebūtų, filmas neturi tos taip reikalingos ir įtampoje laikančios atmosferos, kuri buvo jaučiama originaliame filme. Visgi žmogaus drama pavaizduojama ne taip drastiškai ir ne taip teisingai, kaip turėtų būti, o svarbiausia, kad filme nėra vaizdingo baimės jausmo dėl kito gyvybės. Kitaip tariant, režisieriui nepavyko filme išspausti nelaimingo žmogaus gyvenimo atsidūrus prie bedugnės krašto, iš kur beveik neįmanoma išsikapstyti.

Nors ir gana paviršutiniškai vystoma lošimo problematika, tačiau tenka pripažinti, jog juostoje gana gerai pavaizduoti banditai ir „skolintojai“. Nors trūksta smurto ir žiauresnių jų vadovaujamos politikos metodų, apie kuriuos šnekama beveik visos juostos metu, tačiau jų vidinė struktūra pateikiama labai gerai. Susipažįstame su trimis nusikalstomų organizacijų pavyzdžiais, kurie gerai apibūdina pagrindinio veikėjo smukimą žemyn. Pradedant nuo intelektualaus ir gana protingo kazino vadovo ir baigiant nusmurgusiu buduliu, kuris smegenimis naudojasi taip retai, kaip bedantis dantų šepetuku. Tokia perkeltine prasme bežiūrint į Džimo skolintojus matome jo gyvenimą ir duobę, kuri su kiekvienu pralaimėjimu tampa vis gilesnė. Bet, kaip jau ir sakiau, per mažai smurto ir per daug kalbų, kurios iškraipo visą galimai įtempto siužeto dvasios pamatą. Režisierius lyg ir nori sukelti daugiau audros ir paversti savo pasakojimą į trilerį, bet galiausiai gaunasi keisto pavidalo drama su kriminaliniais elementais, kurioje trūksta teisingai vystomos siužetinės linijos, galinčios mus nuteikti suvokti pagrindinio herojaus priklausomybės bėdą.

Juostoje pilna dialogų, tačiau vos keli iš jų sugeba prikaustyti prie ekrano ir leidžia apmąstyti savo gyvenime padarytus sprendimus. Visi kiti – klišiniai ir nieko nepasižymintis veikėjų paistalai apie pinigų gražinimą, pinigų skolinimą ir lošimus iš pinigų. Patys herojai, kurie save labiausiai apibūdino iš pokalbių, ne tokie ir pasimetę bendrame šio filmo kontekste. Turime ir pagrindinį lošėją, kuriam ne tik, kad nesiseka asmeniniame gyvenime, tai dar ir koją pakiša likimas, nuvedantis jį prie mirties skardžio. Džimas Benetas nors ir ne taip aiškiai atvaizdavo azartinių žaidimų priklausomybės bėdą, nes žiūrint į personažo atvaizdą ekrane sunku pajusti jame baimę dėl galbūt greitai nutrūksiančio gyvenimo, bet pačiam filme jo dėka matome stiprų moralą. Taip, juostos pradžia ir pabaiga tai stipriausias šio filmo koziris, kuris net dėl tokio vidutinio turinio įgauna stiprybės ir sugeba pamokyti mus visus nelošti ir neleisti būti priklausomiems nuo kitų žmonių bei savo noro pasipelnyti.

Filmas nėra užtęstas, tas bent gerai, todėl nuobodžiauti tikrai nereikia. Tačiau ar tai įsimintina juosta, po kurios peržiūros dar apie ją ilgai galvočiau? Tikrai ne. Pramoginis filmas, kuris akivaizdžiai nusileidžia originalui ir geriausiems ir žinomiausiems žanro darbams „21“, „Cincinačio vaikis“, „Kazino“, „Blogas leitenantas“, „Apgaulė“ ar „Sunkus aštuonetas“, tačiau pasižiūrėti verta vien dėl problematikos ir naujos legendinio 1974 m. filmo vizijos, perkeltos į šiuolaikinių laikų rėmus.

Techninė juostos pusė

Įsimintiniausiu filmo techninės pusės dalyviu tampa du dalykai. Pirmas – tai išties puikus garso takelis, kuris sugeba fantastiškai nuteikti šio filmo peržiūrai, nejaučiant jokio nuobodulio nuo pamatyto vaizdo, sukelia šiek tiek intrigos, šiek tiek įtampos ir gal net savotiškai perteikia azartinių žaidimų atmosferą. Tarp filme grojančių dainų galime pasidžiaugti dėl Alano Price „Poor People“ ir Pulp „Common People“ sukeliančius įvairiausius jausmus, o viską papildanti juostai kompozitorių dueto Jono Briono ir Theo Greeno parašyta muzika dar labiau sustiprina paminėtų kūrinių svarbą ir suteikia kai kurioms juostoje matomoms scenoms įtampos jausmą.

Antru geru filmo išoriniu koziriu tampa neprastas kameros darbas, ypač jei kalbama apie kazino patalpas ir scenas, kuriose pagrindinis filmo veikėjas bando išlošti nemenkas pinigų sumas. Taip pat gražiai atrodo gatvės, pavojingai atrodantis naktinis miestas ir kartas nuo karto pasirodančios universiteto patalpos bei Džimo vedamos literatūros paskaitos, kuriose operatorius Greigas Fraseris turi apčiuopti kiekvieno studento emocijas ir jų nusiteikimą stebint savo dėstytojo pasirodymus auditorijoje.

Juostos dailininko darbas neblogas, kostiumai ir scenografija taip pat nesukelia diskomforto peržiūros metu, tačiau tai ir viskas. Garso montažas nėra iki galo išdirbtas ir efektingesnėse scenose nesukelia jokio pasitenkinimo. Taip pat ir vystomos istorijos siužetinės linijos pateikimas. Montažas nėra labai blogas, bet scenos sulipdytos taip, jog žiūrovas nors ir kaip norėtu įsijausti į filmą ir į pačią istoriją, tai jam bus itin sunku dėl vienos paprastos priežasties – nėra intrigos, nėra įtampos ir, svarbiausia, viskas vyksta vientisai, kaip pagal laikrodžio rodyklę. Nenuobodžiai, žinoma, bet tiesiog be sukeliamų papildomų emocijų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kaip prisimename, originaliame filme pagrindiniame vaidmenyje atsidūrė kultinis aktorius Jamesas Caana‘as, kuris jau tada buvo visiems žinomas iš pasirodymo legendiniame „Krikštatėvyje“. Naujausiame filme pagrindinis vaidmuo atiteko vienam sėkmingiausių mūsų dienų aktorių ir prodiuserių Markui Wahlbergui, kuris šiek tiek pasišiukšlino priimdamas pasiūlymą suvaidinti ketvirtuose „Transformeriuose“, bet ko nepadarysi dėl didelio honoraro. Su šiuo filmu galbūt jis ir nekompensuoja savo pasirinkimo suvaidinti M. Bay‘aus filme, tačiau vaidmeniu tikrai pranoksta ankstesnį pasirodymą.

M. Wahlbergas gana emocionaliai perteikia savo vaidinamą veikėją, tačiau yra vien bėda – scenarijus
neleidžia atsiskleisti visu 100 procentų. Geriausios scenos yra universitete, per vedamas paskaitas, kai jis parodo ne tik savo turimą talentą, bet ir labiausiai prikausto dėmesį prie savo personos. Kazino scenos, deja, gana šaltos ir visiškai neatspindi žmogaus tragedijos, kuris greitai gali atsisveikinti su gyvybe. Vėlgi, paskutinėje scenoje jis atrodo stipriai, todėl apibendrinus jo visą pasirodymą galima dėti pliusą. Jis buvo vienintelis, kuris šį filmą savo vaidyba pavertė įdomiu.

Epizodiškai juostoje pasirodydavo Johnas Goodmanas. Gana neįprastas šio aktoriaus išorės pateikimas. Plikas anglas banditas, kuriam pinigai ir kitų žmonių smerkimas atstoja viską. Tikrai neblogas kūrėjų pasirinkimas šio aktoriaus atveju padarant iš jo pagrindinį nusikaltėlį. Taip pat juostoje galime pamatyti visų mėgstamą serialo „Amerikos siaubo istorija“ žvaigždę ir Oskaro laureatę Jessica Lange, kurios vaidmuo gal ne toks reikšmingas, kiek įtaigus. Na ir galiausiai, Džimio širdies draugės įkūnytoja, aktorė Brie Larson, kuri ne taip gerai vaidina, kaip atrodo. Gražu į ją buvo žiūrėti, nors jos veikėja visgi tampa svarbiausiu pagrindinio herojaus koziriu baigti savo šunišką lošėjo gyvenimą ir pradėti viską iš naujo.

Verdiktas

„Lošėjas“ – tai savo turiniu skurdesnis ir paprastesniu būdu vystomas kultinio 1974 m. filmo perdirbinys pritaikytas ne itin išrankiam šiuolaikiniam žiūrovui. Filmo peržiūros metu galima pasigesti taip reikalingos pagrindinio filmo herojaus gyvenimo dramos ir įnirtingos kovos dėl savo ateities, kraujyje verdančios įtampos ir pilnaverčio personažų atsivėrimo. Kitą vertus, juosta gali pasigirti nebloga pagrindinių aktorių vaidyba, maloniu akims kameros darbu pateikiant pavojingai nusiteikusį naktinį miestą ir jo gyventojus, puikia muzika ir, žinoma, protingai filmą užbaigiančiu pamokslu, pašiepiančiu priklausomybę nuo azartinių žaidimų ir jų skleidžiama bėdą kiekvienam iš mūsų, kas padaro šį režisieriaus R. Wyatto darbą ne tokiu užtemptu ir nuobodžiu.

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles