Kanadiečių režisierius Davidas Cronnenbergas tęsia bendradarbiavimą su Robertu Pattinsonu irkino studija „Prospero Pictures“. Po 2012 m. pasirodžiusio ypatingo pasisekimo nesulaukusio „Kosmopolio“ („Cosmopolis“), režisierius grįžta su kiek sėkmingesniu projektu. „Kelias į žvaigždes“, parodantis tamsiąją visą laiką spindinčios žvaigždžių kalvės pusę, pernai dalyvavo prestižinio Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, o Julianne Moore už vaidmenį šiame filme apdovanota kaip geriausia aktorė.

Holivudas. Šlovė ir turtai. Spindesys ir prabangus gyvenimas. Tačiau visa tai – tik paradinė, kruopščiai nublizginta ir pasauliui demonstruojama pusė. Tačiau yra ir kita, kurios paprasti mirtingieji nei mato, nei žino. Su savais asmeniniais vaiduokliais, haliucinacijom ir psichozėm. Su saujom ryjamais vaistais. Su jausmu, kad tampi niekam nereikalingas.

Havana Sigrand (akt. Julianne Moore) – jaunatviškai kaip ir visos Holivudo aktorės atrodanti, tačiau jau nebe pirmos jaunystės gęstanti Holivudo žvaigždė. Dėl savo nesėkmių ji linkusi kaltinti velionę motiną – garsią aktorę Klarisę Tagart (akt. Sarah Gadon), žuvusią per gaisrą. Havana nekenčia savo motinos, nesugeba išsiveržti iš jos šešėlio, tačiau tuo pačiu trokšta ją vaidinti filmo „Pavogti vandenys“ perdirbinyje. Blogiausia, kad motinos vaiduoklis persekioja Havaną, atsirasdamas pačiose netikėčiausiose vietose ir situacijose ir versdamas Havaną balansuoti ties nervų riba.

Laimei, Havana savo psichologines ir psichines problemas turi kam pasipasakoti – ją visada mielai (žinoma, ne už ačiū) išklauso madingas Holivudo psichoterapeutas, masažuotojas ir treneris Stafordas Vaisas (akt. John Cusack). Turtus ir sotų gyvenimą Holivude jis užsitikrino savo niekam tikusiais terapijos metodais, tačiau kol Holivudo žvaigždės ir žvaigždelės mano kitaip, Stafordui per daug rūpintis nereikia. Tiesa, asmeninių problemų, kaip ir visi, Stafordas irgi neišvengia. Jo trylikametis sūnus Bendžis (akt. Evan Bird) – vaikas-žvaigždė, grįžo iš reabilitacijos klinikos, kur gydėsi nuo priklausomybės narkotikams. Stafordo žmona Kristina (akt. Olivia Williams) dirbanti Bendžio vadybininke, deda visas pastangas, kad sūnus grįžtų į filmavimo aikštelę.

Jungiamąja detale tampa jauna mergina Agata (akt. Mia Wasikowska), kurią, patarta kitos aktorės Carrie Fisher (aktorė vaidina pati save), Havana priima dirbti asmenine asistente. Agata išgyveno gaisrą, todėl jos oda nusėta randų, tačiau mergina pasiryžusi iš naujo kabintis į gyvenimą. Ji netgi turi idėją scenarijui ir pasiūlo ją jaunam limuzino vairuotojui ir pradedančiam aktoriui Džeromui (akt. Robert Pattinson), svajojančiam tapti garsiu scenaristu.

Nors režisierius Davidas Cronnenbergas apibūdinamas kaip tas, kurio kūrybą sunku klasifikuoti pagal žanrus ir aiškiai priskirti į vieną ar kitą lentynėlę, vis tik šįkart atrodo, kad žanrų maišatis didesnė nei įprastai. Dramatiškas Havanos personažas įspūdingas, tačiau pagal scenarijų jam nelemta gyventi pagal dramos žanro taisykles. Tamsios praeities paslaptys, persekiojantys asmeniniai vaiduokliai, haliucinacijos, kylančios iš pačių veikėjų sąmonės ir pasąmonės, nuo kurių neįmanoma nei pabėgti, nei apsiginti, nes jei „tu manei, kad gali uždaryti visus, kurie juokėsi iš tavęs“, tai „visi kurie juokėsi – tavo viduj“ – visa tai artina filmą prie siaubo žanro. Satyra? Ką gi, tokiu atveju beliktų pripažinti, kad cinizmo ponui Cronnenbergui netrūksta.

Scenarijus stebina ne dėl logikos spragų ar lėto veiksmo, bet dėl jau minėtos stilių eklektikos. Todėl nukenčia personažų plėtojimas, o jie, reikia pripažinti, yra įdomūs, todėl tikrai gaila, kad dėl tokio eksperimentinio žanrų mišinio jie lieka pakibę tarp gero pirmo įspūdžio ir to, ką turbūt derėtų vadinti „išbaigtumu“.

Žinoma, šio filmo žvaigždė ir žvaigždė filme yra Julianne Moore ir jos kuriamas Havanos Sigrand personažas. J. Moore įspūdingai kuria blėstančios ir jau po truputį užmirštamos aktorės portretą – tokią, kuri mano, kad vis dar yra labai svarbi (KAIP tas režisierius galėjo man nepaskambint???), įtakinga (aš pažįstu tiek žmonių, kad man, įsivaizduoji, pasiūlė dirbti vadybininke!), talentinga (juk aš taip gerai vakar skaičiau!), patraukli (pasakyk, ar aš esu gražesnė už ją?). Žodžiu, Havana – susireikšminusi, kaprizinga, nestabilios psichikos, o kuo toliau, tuo labiau – nelaimingesnė ir vienišesnė.

Mios Wasikowskos kuriamas Agatos personažas – mergina, su tamsia praeitimi, tačiau, kaip teigia pati aktorė, Agatos personažas turi ir savitą šviesiąją pusę. Gaila, kad tiek apie vieną, tek apie kitą daugiau kalbama, nei rodoma – būtent Agatos personažas yra pasiskolintas iš visiškai kito žanro filmo, bet čia daugiau ne jaunosios aktorės, o scenarijaus ir režisūros kaltė.

Iš kitų įdomesnių personažų paminėtinas Bendžis Veisas, kurį vaidina aktorius Evanas Birdas. Iš pradžių Davidas Cronnenbergas abejojo, ar iš viso ras vaiką, kuris galėtų atlikti Bendžio vaidmenį, kol nepamatė Evano Birdo seriale „Žudymas“ („The Killing“). Bendžio personažas – tai Justino Bieberio personifikacija kvadratu ar net kubu. Vaikas, per anksti spėjęs užaugti ir įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Trylikametis, sprendžiantis, ne kada su draugais eiti žaisti futbolo ar krepšinio, o kur ir kaip gauti „šio to linksmesnio“ nei energinis gėrimas.

Žinoma, Bendžis – tai kreivų veidrodžių karalystės atspindys. Iš esmės – tai vienišas ir apleistas vaikas, nebežinantis jokių ribų. Tėvams jis – pinigų kalykla, aukso gysla, kurią verta puoselėti tik dėl dar vieno pelningo kontrakto. Kita vertus, Stafordo ir Kristinos elgesys sunkiai suvokiamas tiek Bendžio, tiek kito jų vaiko atžvilgiu. Tai tikrai ne tie tėvai, kurių meilė savo vaikams – besąlyginė ir viską nugalinti. Galbūt taip dėl to, kad čia – Holivudas. Galbūt dėl to, kad režisierius norėjo parodyti nuo kur prasideda godžios visuomenės puvimas.

Filme (panašiai kaip jau aptartas Agatos personažas) kontrastuoja savotiškas dvilypumas – po moderniais, švariais baltais vaizdais slepiasi tamsus ir supuvęs žvaigždžių kalvės vidus. Tačiau tam atskleisti vėlgi iki galo kažko pritrūko – pasirinkti kiti žanriniai elementai neleido sudėlioti reikiamų akcentų, parodyti viso absurdiškumo ar atkreipti dėmesį į iškrypusią moralę ir elgseną.
Filmo techninė pusė pakankamai kokybiška, bet kokiais nors ypatingais sprendimais nepasižymi. Operatoriaus darbas irgi neišsiskiria – nei įspūdingų peizažų, nei moduliavimo skirtingais rakursais nepamatysite. Garso takelis – išplaukęs, efemeriškas ir neapčiuopiamas, kartojamas vos ne kiekvienos scenos kulminacinėje pabaigoje.

„Kelias į žvaigždes“ – ambicingas, tačiau nevisiškai realizuotas projektas, bandantis parodyti tamsiąją Holivudo pusę, tačiau pasiklystantis žanrų maišalynėje taip ir netapdamas nei vienu iš jų. Julianne‘os Moore vaidyba įspūdinga, jos ir kiti rodomi personažai turi potencialo, tačiau dėl scenarijaus ir režisūros taip ir lieka pakibę ir neišbaigti. Tad pradedant nuo didelio užmojo parodyti tai, kuo serga Holivudo visuomenė, baigiama ties pusiau dramos, pusiau detektyvo, pusiau siaubo filmo plakiniu, kurį, net jei ir norėtume vertinti kaip satyrą, turėtume padaryti nemažai išlygų.