„Miško gynėjai“
Praėjus ketveriems metams po šiltai žiūrovų bei kritikų priimtos Dr. Seusso knygos ekranizacijos „Hortonas“, pristatomas ketvirtas pilnametražis darbas pagal populiarų vaikų rašytoją. Režisierius Chrisas Renaudas po sėkmingo animacinio hito tapusio „Bjaurusis Aš“ pateikia nuostabią istoriją apie draugystę, vertybes bei pasiaukojimą vardan gero tikslo.
Filmo centre pavaizduotas futuristinis pasaulis, kuris yra sukurtas pagal vieną šabloną. Užtenka tik paspausti kokį nors mygtuką ir viskas pasikeičia pagal žmogaus norą. Išauga medžiai, gėlės prie palangės, atsiranda vandenynų bei kalnų peizažai. Deja, yra viena mažytė smulkmena – viskas yra padaryta iš plastiko, todėl pasigrožėti gamtos dovanomis žmonės tiesiog negali. Dirbtinas pasaulis, gyvuojantis pagal kapitalistinės idėjos sąlygas, yra nepriimtinas vienai gražiai merginai, kurios didžiausias noras yra pamatyti nors vieną paskutinį tikrą gyvą medį, o kartu ir išlaisvinti žmones nuo nenatūralios pasaulio schemos. Už aukštų miesto sienų yra nematomas autentiškas pasaulis bei gamta, kuri kenčia, o žmonės, gyvenantys lyg migloje, praturtina miesto valdovą, kuris net už orą pradėjo imti pinigus. Šį jos norą bandys išpildyti beprotiškai įsimylėjęs merginą Tedas. Į pagalba vaikinui ateina keistas, charizmatiškas bei priekabus padaras, miško dvasia vardu Loraksas. Taip prasideda nuostabi kelionė į jausmų bei gamtos pasaulį. Kiekvienas iš herojų atras tai, kas jam yra brangiausia.
Svarbiausias šio animacinio filmo scenarijaus aspektas – tai, žinoma, didžiulė apeliacija visai žmonijai dėl gamtos saugojimo. Būtent dėl žmonių kaltės, dėl jų teršimo bei gamtos niokojimo gali mirti autentiškas bei tikras pasaulis, iš kurio liks tik griuvėsiai bei atsiminimai. Kitas ne mažiau svarbus dalykas yra nuotaikingas siužetas bei puikūs personažai, atspindintys tas vertybes, kurių galima pasigesti pas šiuolaikinį žmogų. Gyvūnai skleidžia tik teigiamas emocijas, o apie kokią nors neapykantą negali būti jokių kalbų. Linksmi bei šmaikštūs meškiukai pakeri bei griebia už širdies savo naivumu, o nuostabiai dainuojančios žuvys linksmina savo išdaigomis. Žmonių personažai yra pavaizduoti karikatūriškai, nes būtent jie iš dalies ir atspindi visuomenės klaidingą požiūrį į gamtą.
Techninė filmo pusė ganėtinai gerai pateikta. Šio animacinio filmo vizualinis kontekstas yra kitoks, nei dauguma kitų tokio žanro darbų ,todėl ši juosta yra išskirtinė savo pavidalu, o 3D technologijos dėka filmas tampa gyvu, įgauna daugiau realistiškumo, emociškai pateiktos scenos priverčia pasijusti įvykių sūkury. Kas būdinga daugumai animacinių filmų, yra ir čia – tai dainos, kurios ir sudaro didžiulį pamatą juostos gerumui. Nuotaikingos, o kartų ir prasmę teikiančios dainos sukuria filmukui puikią optimistišką atmosferą, o personažų replikų dėka jos įgauna dar ir šmaikščios idilės.
Aktoriai, kurie įgarsino savo personažus, irgi verti pagerbimo, tačiau iš jų visų didžiausių ovacijų nusipelnė kino legenda, charizmatiškasis Danny DeVito, įgarsinęs titulinį Loraksą. Būtent jo dėka šis puikus personažas įgavo visų jam būdingų atspalvių – tokių, kuriuos ir norėjo pateikti Dr. Seussas. Gaila, bet mūsų įgarsintojai nė iš tolo neprilygo originalui – dubliaže emocijos buvo išreikštos silpnokai, sausai.
„Loraksas“ – tai puiki bei kokybiška visomis prasmėmis animacija su svarbia potekste, kurios dėka žmonės pradės vertinti tai, kas yra mums taip brangu. Pasaulio likimas priklauso tik nuo mūsų veiksmų.
