Liūtas

Namų paieškos tematika nėra nauja ir panaudota jau daugybę kartų įvairių laikotarpių filmuose. Ir nesvarbu, ar tos istorijos apie troškimą grįžti į namus yra išgalvotos (o kartais net pasakiškos) ar paremtos tikrais faktais, jos visada bus įdomios žiūrovui. Nes mes sergame už tuos materialiame, o kartais ir dvasiniame, kelyje pasiklydusius žmones, kuriems namų radimas bus, kartu, ir sielos nusiraminimas. Patys ieškodami ramybės, mes norime, kad ir veikėjas didžiajame ekrane ją rastų. Atrodytų, pasakojant tokias istorijas, jau sunku sugalvoti ir parodyti kažką naujo, nematyto ar įtraukinačio. Tačiau debiutuojančiam australų režisieriui Garthui Davisui su savo darbu „Liūtas“ (angl. „Lion“) pavyko kiek kitaip pristatyti grįžimo namo istoriją.

Penkiametis Saru (akt. Sunny Pawar) su šeima skurdžiai gyveno vienoje Indijos provincijoje. Vieną kartą jis paprašė savo vyresnio brolio Gudu (akt. Abhishek Bharate), kad šis pasiimtų jį kartu į darbą. Broliai atvyksta į traukinių stotį, kurioje mažasis Saru užmiega, o atsibudęs neberanda savo vyresniojo brolio. Beieškodamas Gudu, berniukas atsiduria traukinyje, kuris jį nugabena tūkstančius kilometrų nuo gimtųjų namų, į Kalkutos miestą. Čia jam tenka patirti daugybę sunkumų, kol galų gale jį įsivaikina australų pora ir mažasis Gudu iškeliauja gyventi į Tasmanijos salą. Po dvidešimties metų jau suaugęs Saru (akt. Devas Patelis) nusprendžia surasti savo gimtuosius namus, tačiau šis noro išpildymas taps varginančia emocine kelione, kuri pakeis Saru gyvenimą.

Režisierius Garthas Davisas ir scenaristas Luke‘as Daviesas Saru kelionę į jo gimtuosius namus pavaizduoja per dvi patirtis – fizinę ir emocinę.

Pirmoji, fizinė mažojo Saru kelionė, kuri tik atitolino jį nuo jo gimtojo kaimo ir šeimos. Šioje filmo dalyje mes matome kaip berniukas pasiklysta, savo kelyje sutinka įvairius žmones. Vieni nori jam padėti, kiti – nori juo pasinaudoti ar pakenkti. Ši, pirmoji filmo dalis, yra gana standartinis pagrindinio veikėjo kelionės vaizdavimas. Galima teigti, kad nieko ypatingai originalaus nepamatome, tačiau filmo kūrėjai sudeda tinkamus akcentus, kurie žiūrovams padeda įsigyventi į rodomą siužetą ir pamatyti, kiek platesnį kontekstą ir problematiką. Pirmiausia, mes įsijaučiame matydami mažo berniuko tragišką likimą, kai jis vienas atsiduria už tūkstančio kilometrų nuo savo šeimos. Tačiau šioje juostos dalyje nėra tik vienpusiškas vieno herojaus tragedijos vaizdavimas. Kaip minėjau, daug labiau sujaudinti ši juosta gali, kai pamatai daug daugiau širdį veriančių detalių. Saru šeimos skurdas ir nepriteklius, benamiai vaikai, žiaurios sąlygos vaikų globos namuose… Šios Indijai ir daugeliui kitų valstybių svarbios bei opios problemos prideda daug daugiau dramatizmo šiam kūriniui.

Tačiau „Liūtas“ nevers jūsų tik graudintis ir liūdėti. Į filmą galima žiūrėti ir kaip į sėkmės istoriją, kai pagrindiniam veikėjui viskas baigiasi sąlyginai gerai. Berniukas, klaidžiojantis nežinomose vietose, pasprunka nuo juo pasinaudoti norinčių žmonių, patenka į gerą šeimą, kuri nori mažajam Saru suteikti pilnavertį gyvenimą. Žinoma, galima ginčytis, ar tokia berniuko istorijos atomazga yra laiminga. Nors jam pasisekė atsidurti mylinčių žmonių globoje, visgi, jis negrįžo į savo tikrąją šeimą. Į tokią situaciją galima žvelgti iš abiejų matymo perspektyvų, tačiau filme tokia atomazga nuteikia ganėtinai teigiamai. Filmo kūrėjai tai parodo gana viltingai ir neleidžia pirmajai „Liūto“ daliai virsti tragiška ir sielvartą varančia drama. Džiugios natos, esančios ne tik pabaigoje, bet ir keletoje kitų vietų, praskaidrina filmą, tad jei ir nubrauksite vieną kitą ašarą per pirmąją filmo valandą, šypsena, tikriausiai, taip pat atsiras jūsų veide.

Antrojoje filmo dalyje mes leidžiamės į emocinę Saru kelionę. Pagrindinį veikėją pamatome jau po dvidešimties metų, kai jaunas vyras persikelia gyventi ir mokytis Melburne. Tuomet Saru pradeda svarstyti apie gimtųjų namų paiešką ir tai pakeičia jo įprastą gyvenimą. Veikėjo viduje įvyksta virsmas, kuris koreguoja jo santykius su artimiausiais žmonėmis. Jeigu pirmojoje dalyje fizinė kelionė buvo pavaizduota aiškiai ir nuosekliai, tai antrojoje dalyje to pritrūko. Žinoma, daug sunkiau pavaizduoti vidinės žmogaus būsenos kismą. Tačiau atrodė, kad buvo galima daug labiau jį išvystyti, nes jautėsi „peršokimai“, kuomet mes vienoje scenoje Saru matome vienokį, o po kelių minučių herojaus elgesys ir mąstysena visai kitokie. Negalima sakyti, kad neaišku kodėl ir kaip viskas vyksta, tačiau norėjosi, kad daugiau laiko būtų skirta šiai emocinei Saru kelionei.

Pasirinkus tokį pasakojimo būdą, „Liūtas“ savyje talpina du savarankiškus filmus. Galbūt toks naratyvas ir ganėtinai tiesmukiškas, tačiau ši pasakojimo struktūra aiški ir visiškai nekliūna, kad matome nuosekliai chronologiškai vystomą istoriją, kurioje tik labai retai įsiterpia intarpai iš veikėjų praeities.

Pirmojoje filmo pusėje didžiausias darbas teko mažajam aktoriui Sunny Pawar. Jeigu manėte, kad Jacobas Tremblay‘us iš „Kambario“ (angk. „Room“) yra mielas, jūs nematėte Sunny. Šio jaunojo aktoriaus pasirodymą buvo labai smagu stebėti, tačiau klausimas kiek tame buvo vaidybos. Dialogų Sunny neturėjo daug, tad įdomu, kiek jis vaidino, o kiek jis, tiesiog, buvo savimi. Vis tik, jei Sunny ir buvo savimi, o vaidybos naudojo nedaug, tai didžiulė pagarba režisieriui Garthui Davisui, kuris sugebėjo bendrabiauti su savo jaunuoju kolega ir jam pavyko nuimti įtampą nuo mažojo Saru vaidmens atlikėjo pečių.

Suaugusį Saru suvaidinęs Devas Patelis pasirodo puikiai, nepaisant kiek „šokinėjančios“ jo istorijos. Tik žiūrint filmą, natūraliai kyla klausimas, kodėl Devas Patelis apdovanojimų kategorijose yra priskiriamas prie antro plano aktorių. Taip, „Liūte“ mes jį pamatome tik nuo antrosios filmo pusės, tačiau jis yra jos varomoji jėga. Tai kas tada yra pagrindinis filmo aktorius? Sunny Pawar? Na, tikrai, kad ne Nicole Kidman. Ir nors jos pasirodymas pradžioje neatrodo kažkuo išsiskiriantis, šiai aktorei pakanka vienos įspūdingos scenos, kad atneštų „Oskaro“ nominaciją. Vien dėl tų kelių minučių N. Kidman pasirodymas filme įsimins kaip aukščiausios klasės.

„Liūtas“ jus pradžiugins. Tikriausiai, ir pravirkdys. Tačiau, svarbiausia, šis filmas jus įkvėps ieškoti ramybės. Tokios, kokią galima rasti tik namuose. Ir visa ši atmosfera bei dvasia jums bus perteikta per šilumą, kurią pajusite viduje, išėję iš kino salės. O tokią šilumą jaučiame tik ten, kur gera, ramu ir saugu. Ten, kur namai.