Veiksmo žanras kine yra nepakeičiamas ir niekuomet nenusibostantis. Daug greičio, sprogimų, muštynių, susišaudymų, gaudynių ir dar begalės visokių niekų, traukiančių žmones it muses į kino sales. Dauguma jų būna tokie standartiniai, kad tuo metu viskas būna labai gerai, tačiau po mėnesio jau nebepameni nei filmo pavadinimo, nei apie ką apskritai buvo pats filmas. Jei dar tiksliau, apskritai pamiršti, kad toks filmas buvo. Tarp tokių įsipaišo „Sabotažas“ (angl. „Sabotage“), „Need for speed. Ištroškę greičio“ (angl. „Need for Speed“), o greit į šias gretas įsitrauks ir „Nesunaikinami 3“ (angl. „Expendables 3“). Tačiau ne visi veiksmo filmai yra tokie. Režisierius Rogeris Donaldsonas mėgsta kurti veiksmo filmus, tačiau dažniausiai jie būna apipinti kriminaliniais motyvais su šiek tiek dramos – kad žiūrovui nebūtų taip nuobodu. Šįkart jis pristato naujausią savo darbą, kuriame dar kartą susijungia su savo ankstesniojo filmo „Dantės viršukalnė“ (angl. „Dante‘s Peak“) žvaigžde Pierce‘u Brosnanu.
Turinys
Iš tarnybos pasitraukusio ex-CŽV agento Pyterio Devoro gyvenimas sukasi sąlyginai normalia vaga, kol buvę kolegos iš agentūros išprašo jo paskutinės paslaugos – ištraukti susikompromitavusią ryšininkę iš Rusijos valdžios namų. Deja, operacija ne itin pavyksta ir ryšininkė, nors ir ištraukta, yra pašalinama. Dėl tam tikrų priežasčių Pyteris tiesiog užverda iš įsiūčio ir siekia sunaikinti įsakymą davusius – nuo davėjo iki vykdytojo. Tik tada jis supranta, kad vykdytojas – jo protežė Meisonas. Abu jie – vis dar vienas kitą gerbiantys vyrai, kurie visaip stengiasi išvengti nuleistuko paspaudimo. Šioje kovoje iškyla naujas priešas – į Rusijos prezidentus besitaikantis karo nusikaltėlis, šluojantis visus apie jo praeitį žinančius liudininkus. Ir čia atsiranda Alisa – mergina, reikalinga visoms pusėms, tačiau tik su jos pagalba Pyteris gali prisikasti prie savo tikslo.
Negalima būtų sakyti, kad šis filmas savo turiniu yra kažkoks išskirtinis – istorija yra tokia šabloninė, kad žiūrint filmą į galvą ima lįsti anksčiau matyti filmai, kuriuose yra jaunas agentas, senas arba buvęs agentas, paskutinė užduotis ir panašiai. Vienas pavyzdžių – dar šių metų vasarį pasirodęs „Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ (angl. „Jack Ryan: Shadow Recruit“). Lygiai taip pat, įtraukiami tie patys draminiai elementai, kurie keliauja iš vienos istorijos į kitą – kažkurio agentų mylimiesiems iškyla grėsmė, kažkas kažką turi apsaugoti ir panašiai. Tik šiame filme jaučiama lengva simbolizmo apraiška. Pagrindinis veikėjas kovoja su Rusijos būsimojo prezidento pakalikais, bando apsaugoti buvusioje Jugoslavijos Respublikoje gimusią merginą, kuri buvo ilgai kankinama, tada ištrūko į laisvę ir dabar vėl ją nori pagriebti ir nugalabyti. Galima sakyti, jog tai buvo lengvas ateities numatymas. Tiesa, ne toks tikslus, koks yra visai neseniai kino teatruose startavusiame „Ekvalaizeryje“ – va ten tai režisieriui galima paploti už ateities būriko sugebėjimus. Nepaisant visko – nors istorija ir juostos turinys yra apkabintas standartinėmis klišėmis, jis turi ir gerų pusių, kurios, jei neužmiegi iki vidurio, gali visai įtraukti į veiksmą.
Techninė pusė
Juosta turi visai neblogą vizualiąją pusę, kuri iš esmės ir ištraukia filmą už ausų iš klampios eilinių filmų duobės. Praktiškai nuo pirmųjų minučių palaikomas veiksmas ir įtampa neleidžia per daug patogiai susirangyti kino salėje ir pradėti pūsti į ūsą. Visi filme matomi sprogimai atrodo lyg būtų tikri, o ne sukurti kompiuterių pagalba.
Likę, įtampą palaikantys motyvai, yra gana tradiciniai, tačiau visai neblogai pateikti – automobilių gaudynės užkištose Maskvos gatvėse, garsios kovų scenos, kuriose griūna, lūžta ir dūžta viskas ir, žinoma, aplink zvimbiančios kulkos. O šaudo visi, visur ir kuo tik papuola. Bet svarbiausia, kaip visa tai yra pateikta – operatorius tikrai pasistengė. Ir nereikia stebėtis, kad viskas pateikta gerai – juostos kinematografijos galva – Romainas Lacourbasas, filmavęs „Pagrobimą 2“ (angl. „Taken 2“), „Kolumbijaną“ (angl. „Colombiana“) ir „Transporterį 3“ (angl. „Transporter 3“). Viskas pateikta tikrai gerai, ypač kovų scenos. Šiek tiek drebančios kameros efektas čia irgi prideda tikroviškumo jausmo. Vienintelis, kiek erzinantis, dalykas – sulėtinimai, arba, tradiciškai kalbant, „slow-motion‘as“. Šį efektą veiksmo filmų kūrėjai jau gana smarkiai įsikando ir nenori paleist it pasiutę šunys. Tačiau vieni jį naudoja per daug, kiti permažai, dar kiti – visiškai netinkamose vietose. Pastarasis variantas šiame filme ir dominuoja. Sulėtinimai visada atrodo efektingai, bet stebint juos čia, viskas atrodė bergždžiai.
Garso takelis šioje juostoje irgi savotiškais. Žinoma, nesinorėtų sakyti, kad garso takelis prastas – jis toks nėra, tačiau kartais labai silpnas ir tiesiog prapuolantis visame vykstančiame veiksme. Tam tikromis akimirkomis atrodė, kad pabundi ir išgirsti fone skambančią muziką. Ir tai būdavo staigmena! Būtent tokių dalykų neturėtų jaustis žiūrint filmą. Iš esmės, nebuvo nė vienos scenos, kurioje nuo garso takelio per kūną lakstytų šiurpuliukai.
Vaizdo montažas juostoje sąlyginai neblogas, tačiau tikrai pasitaikė vietų, kuriose norėjosi riebiai nusikeikti. Panašiai buvo ir su garso montažu – jei garsus ir girdėdavai, tai keliose vietose jie labai grubiai nutraukiami kitos scenos. Negražu, oi negražu taip darkyti filmą.
Aktoriai
Pagrindinį filmo veikėją Pyteri Devoro vaidina aktorius Pierce‘as Brosnanas. Buvęs Džeimsas Bondas bando atgauti savo veiksmo filmų žvaigždės šlovę, kurią sugriovė „Mama mia!“. Ir jam šiaip ne taip pavyksta. Tik aktoriaus ypatinga charizma ir neprarasta puiki fizinė forma išlaiko visą šio filmo pamatą netrūkinėjančiu.
Tuo tarpu jo protežė, Meisoną įkūnijęs Luke‘as Bracey‘is, serga Jai‘aus Courtney‘io liga – nevaidyba. Akivaizdžiai matosi sustingimas ir nesugebėjimas įsijausti į savo vaidmenį. O jeigu dar tiksliau – nesugebėjimas suprasti, ką vaidinti. Bet tai dar pataisoma, aktorius dar visai neseniai pradėjo savo karjerą, tad reik tikėtis, jog ateityje jis pasirodys geriau.
Didžiausias filmo kelmas – Olga Kurylenko. Išties gražų kūną turinti ukrainietė eilinį kartą pusę filmo pralaksto baimės perkreiptu veidu ir tik pabaigoje sugeba išspausti šypseną. Valio! Ji bent ne Kristen Stewart. Dar smagu, kad bent vienas žmogus sugebėjo pasakyti vieną eilutę nelaužyta rusų kalba. Ne, ne eilute – dukart pakartoti tą pačią frazę. Už tokį puikų monologą aktorei derėtų padėkoti scenaristui, kuris dalinai prisidėjo prie jos susimovimo vaidybos plane.
Filme buvo nemažai matytų ir nematytų antraplanių aktorių, kurie suvaidino kiek mažiau svarbius vaidmenis juostoje. Tarkim – būsimą Putiną Arkadijų Federovą įkūnijęs Lazaras Ristovskis pats yra serbas, tačiau rusiškai kalbėt nelabai ir moka. Vaidyba ganėtinai juokinga ir primena senųjų laikų Holivudo filmus, kuriuose visi rusai buvo prasigėrę sadistai. Juostoje taip pat pasirodė Billas Smitrovichius, gana dažnai besivaidenantis filmuose, tačiau retai atsiminsi, kur jis dar galėjo suvaidinti. Lygiai taip pat bus ir su šiuo filmu, nes jo darbas buvo ganėtinai skurdus. Geriausiai antraplaniuose vaidmenyse pasirodė Willas Pattonas, kuris filme, bendrai sudėjus, pasirodė maždaug penkias minutes. Ir jos buvo puikios.
Verdiktas
„Lapkričio žmogus“ – tai labai vidutiniškas veiksmo filmas, absoliučiai visais kriterijais nusileidžiantis visai neseniai kino teatruose pasirodžiusiam „Ekvalaizeriui“. Šabloninis scenarijus, neįsimintinas garso takelis ir labai jau sausa daugumos aktorių vaidyba tik ir verčia žvilgčioti į laikrodį. Filmą gelbsti tik nemirštanti Pierce‘o Brosnano charizma ir dar visai neblogai sudėlioti veiksmo epizodai, kuriais filmas ir yra prigrūstas. Tai yra filmas, kuris galėtų būti skirtas kelių valandų laiko prastūmimui, tačiau ar atmintyje jis išliks ilgiau nei 20 minučių po seanso – labai abejotina.
