Kino vunderkindu ir naujuoju juodaodžių kultūros skiepytoju kine vadinamas Ryanas Coogleris dar 2013 metais atkreipė viso pasaulio dėmesį su pirmuoju pilnametražiu darbu „Fruitveilio stotis“, pelniusiu aibę apdovanojimų, tarp kurių ir Kanų kino festivalio.
Po šio filmo sėkmės jaunasis kino kūrėjas gavo daug įvairių pasiūlymų, bet visus juos atmetė, kai juo susidomėjo pats Sylvesteris Stallone. Jaunajam talentui buvo patikėta itin sunki misija – vėl atgaivinti ir per visiškai kitokią prizmę perteikti legendinę „Rokio“ franšizę.
Apie ką mes čia…
Buvusio sunkiasvorio bokso čempiono Apolo Krydo sūnus Adonis, kaip ir visi geri jaunuoliai, gyvena standartinį gyvenimą, kuris sukasi aplink studijas ir stabilų darbą. Tačiau viduje jis kenčia, kenčia, nes jo venomis teka kovotojo kraujas. Jaunasis vaikinas, kaip ir jo tėvas, trokšta kautis ringe, išlaisvindamas viduje tūnantį žvėrį. Kartu jis nori įrodyti sau, ir visiems kitiems, kad ir jis gali gyvenime kažką pasiekti, o ne slapstytis tėvo šešėlyje. Adonis meta mokslus ir išsiruošia pas vienintelį žmogų, galintį jį išmokyti kautis – legendinį Rokį Balboa. Prasideda nauja bokso era, prasideda Krydo legenda…
Kurinio vidus
Daug kam ne paslaptis, jog Holivude šiuo metu karaliauja idėjų badas, o studijos, kad nebankrutuotų, vis dažniau pateikia žiūrovams kadaise žinomų frančizių tęsinius, arba dar blogiau, kultinių filmų perdirbinius. Lygiai toks pats likimas ištiko legendinį „Rokį“, kai po šešiolikos metų pertraukos Sylvesteris Stallone pabandė į kino ekranus grąžinti savo patį žinomiausią karjeros personažą. Ir, visų nuostabai, jis tai padarė fantastiškai. Juosta iš karto patiko tiek kino mylėtojams, tiek kino profesionalams, ir kartu ji sugebėjo reabilituoti frančizę po itin prastai atrodančio penktojo filmo, pasirodžiusio dar gūdžiais 1990 metais.
Žinoma, savotiškas 2006 metų Rokio sugrįžimas į ringą ir į kino ekranus tapo puikiu režisieriaus bei aktoriaus atsisveikinimu su legendine bokso frančize ir su S. Stallonę išgarsinusiu personažu. Tačiau laikui bėgant, po kelių finansiškai nesėkmingų filmų, S. Stallone pasiryžo perkurti istoriją ir naująjį pasakojimą pritaikyti jaunajai žiūrovų kartai, režisieriaus vairą perleidžiant perspektyviam jaunuoliui Ryanui Coogleriui.
Asmeniškai, nebuvau labai patenkintas, kad Holivudas bando iš tokios žinomos filmų serijos kaip „Rokis“ išspausti dar šiek tiek sulčių. Kartais, kai viską padarai teisingai, dera ir sustoti. Viskas lyg ir buvo užbaigta su filmu „Rokis Balboa“ 2006 metais, todėl net ir Ryano Cooglerio paskirimas į režisieriaus kėdę nelabai džiugino, nors režisierius ir pasižymėjo nuostabiu debiutu kine su savo socialine drama „Fruitveilio stotis“. Visgi, pamačius filmą, akimirksniu pamiršau savo prieštaravimus ir mėgavausi kiekviena rodoma minute.
Filmas „Krydas: gimęs kovoti“ pateikia mums naują skyrių Rokio gyvenime. Pasakojama ne iš jo paties, o iš legendinio R. Balboa oponento, Apolo Krydo sūnaus Adonio, perspektyvos. Kino kūrėjai pasakojimą pateikė taip, kad mes galėtume pažvelgti ne tik į tai, kas vyko po tragiškos Apolo mirties ringe, bet ir į jo sūnaus problemas. Kaip ir savo ankstesniame darbe, režisierius vėl imasi socialinių juodaodžių problemų nagrinėjimo. Toks režisieriaus žingsnis filmui suteikia gilesnę potekstę, nei matėme trečiame, ketvirtame ir penktame filmuose, kur figuruoja vien boksas ir treniruotės. Šioje juostoje pabandyta atsakyti ir į svarbius, visos frančizės gerbėjus kamavusius, klausimus. Vienas iš jų – trečias neoficialus Rokio ir Apolo susidūrimas uždaroje salėje. Tokios užuominos pakaks, nesinori atskleisti visų scenaristų ir režisierių paruoštų staigmenų.
Nenuobodžiai pateiktas filmas, kurį paaštrina dar ir sodrus finalinis pasaulio čempiono ir Adonio Krydo susidūrimas, primenantis geriausias „Rokio“ dalis. Įkvėpiantis abiejų oponentų ryžtas ir kova dėl geriausiojo titulo išsiskiria vienu iš įdomiausių pateikimų kine. Nors prisipažinsiu, filmo „Kirtis dešine“ kovos atrodė šiek tiek efektingiau. Šiame filme buvo norima parodyti, kad Adonis niekuo nenusileidžia savo legendiniam tėvui, bet ir perspjauti jo neleido.
Kalbant apie filmo minusus… Vienintelis juostos minusas – čia nėra išraiškingų personažų, kuriuos buvo galima sutikti beveik visose „Rokio“ dalyse. Taip, vien jau Rokis Balboa ir Adonis Krydas yra puikūs, bet Adonis neturėjo progos susikauti su charizmatišku kovotoju, kaip kad Rokio laikais tai buvo Apolas Krydas, Ivanas Drago ar Klaberas Lengas. Kalbant apie pagrindinius herojus – mes daug sužinome apie Rokio gyvenimą po paskutinė kovos ringe: kaip jis pasikeitė per tiek metų, kas jį kamuoja. Tai išties puikiai pateiktas herojus, kuris naujajame filme tapo akivaizdžiu Mikio prototipu. Adonis Krydas – itin maloniai atrodantis personažas su savo problemomis, kurias jis sprendžia visos juostos metu. Puikiai sudėtas, stipraus charakterio ir charizmos veikėjas, kuris gali tapti mūsų dienų Rokio pamaina. Kiti herojai neįdomūs, net nesinori apie juos kalbėti.
Apibendrinant ir nieko per daug neišpasakojant, galiu teigti, kad filmas surežisuotas ir parašytas išties patraukliai. Juosta žiūrisi įdomiai, veiksmas paskirstytas prasmingai, yra dramos, yra džiaugsmo akimirkų ir nemažai įtampos. Nors šis filmas ir primena pirmąją „Rokio“ dalį, todėl jį būtų galima laikyti ne vien tik šalutiniu projektu, tačiau švelniu originalo perdirbiniu, bet velniai nematė, tai puikus filmas, kurio tęsinys mus turėtų pasiekti jau gana greitai.
Techninė juostos pusė
Ne tik scenarijus buvo pritaikytas juodaodžių kultūrai, bet ir garso takelis, kuris puikiai tiko rodomam veiksmui. Filmo peržiūros metu galima išgirsti tokius puikius muzikinius kūrinius kaip 2Paco hitą „Hail Mary“, grupės The Roots ir Johno Legendo dainą „The Fire“, reperio Nas atliekamą dainą „Bridging the Gap“ ir kitus gabalus, priartinančius mus prie taip vadinamos „juodosios“ JAV gatvių visuomenės.
Negalima nepagirti ir kameros darbo, už kurį buvo atsakinga kino operatorė Maryse Alberti, su net 71 filmu savo sąskaitoje. Staigūs perėjimai nuo vieno ringo kampo iki kito, puikiai sufokusuotos treniruotės ir dėmesys detalėms – visa tai pagyvina juostą ir sukuria išties puikią fiestą akims. Bežiūrint filmą mes matome tikrą gyvenimą, mes jaučiame gatves ir jų problemas, o tai yra labai gerai.
Garso montažas, juostos montažas, spalvų tono išdėstymas, net ir pirmuosius „Rokio“ filmus primenančios dekoracijos nepalieka abejonių – filmas paruoštas labai atsakingai. Techninė pusė itin stipri, o vizuali dalis taip pat atrodo patraukliai ir priartina mus prie tikrovės.
Aktorių kolektyvas
Vertinant pagrindinio aktorių dueto pasirodymą, galiu pasakyti, kad jis vertas apdovanojimų. Kai kuriuos jau pelnė, kai kuriems tiek S. Stallone, tiek M. B. Jordanas buvo nominuoti, todėl jų darbas įvertintas išties deramai.
Adonio Krydo vaidmens atlikėjas, Michaelas B. Jordanas jau antrą kartą bendradarbiauja su režisieriumi R. Coogleriu, ir, mano nuomone, tai dar vienas puikus bendradarbiavimo vaisius. Solidžiai atrodantis jaunuolis, mokantis puikiai perteikti savo emocijas, mokantis vaidinti ir turintis įspūdingus fizinius duomenis, nuostabiai įkūnijo Krydo palikuonį.
Tą patį galima pasakyti apie Sylvesterį Stallone, kuris, atėjus garbiam amžiui, parodė, kad moka puikiai vaidinti. Juokinga, kad jo kino karjera prasidėjo būtent nuo Rokio vaidmens, už kurį jis tuomet gavo Oskaro nominaciją. Galbūt sėkmė pasikartos ir jis, praėjus keturiasdešimčiai metų, pelnys apdovanojimą už tą patį vaidmenį. Tokių atvejų pasitaiko, juk taip nutiko ir su Paulu Newmanu, suvaidinusiu tą patį veikėją filmuose „Biliardistas“ (1961 m.) ir „Pinigų spalva“ (1986 m.).
Kitus vaidmenis atliko Tessa Thompson, kuri ne itin sėkmingai pamėgino filme pakeisti Adrianos vietą – pritrūko charizmos. Tarp svarbesnių vaidmenų atlikėjų galima paminėti ir Tony Believas, įkūnijusį Adonio oponentą Rikį Konloną, bei Ritchie‘į Costerį, perteikusį Rokio kolegą ir padėjėją.
Verdiktas
„Krydas: gimęs kovoti“ – ypatingai žvalus legendinio Rokio sugrįžimas į kino ekranus, pateiktas iš visai naujos perspektyvos, nei legendinė bokso frančizė, kurioje vis dar liko nepapasakotų ir nuo žiūrovų akių nuslėptų momentų. Naujasis filmas žavi savo paprastumu, tačiau kartu ir stipriu socialinio pobūdžio scenarijumi, kuris, diriguojant jaunajam režisieriui R. Coogleriui, atskleidžia tam tikrus skirtingų rasių kultūrų skirtumus. Stiprią režisūrą papildo puikūs pagrindinių personažų vaidmenų atlikimai, žavi finalinė dvikova, išraiškingas, „juodosios“ muzikos perpildytas, garso takelis ir nauja pradžia būsimiems projektams.
