KP’17 Adata po slenksčiu

Igla ispod praga

Būrys kaimiečių nori parduoti savo žemės sklypus užsieniečiams, kad šie jų mažą kaimelį paverstų aukščiausios klasės kurortu su golfo laukais. Tačiau vietinis kunigas priešinasi pardavimui, tad kaimiečiai bando nuteikti visus kaimynus prieš šventiką, kad šis išsikeltų iš parapijos. Atmetus dalį apie užsienietišką kurortą, ši istorija tikrai galėtų nutikti Lietuvos provincijoje ir būti parodyta per tokias mūsų siurrealią kasdienybę parodančias laidas kaip „24 valandos“ ar „TV pagalba“. Tačiau tai ne realus nutikimas, o juodkalniečių režisieriaus ir scenaristo Ivano Marinovićiaus debiutinio ilgametražio filmo „Adata po slenksčiu“ (juodkal. „Igla ispod praga“) siužetas.

Ir nors kino ekrane krantus skalauja Adrijos jūra, o žvejai į valtį ištraukia ne kokį ešeriuką ar šamą, o aštuonkojį, rodomi žmonių santykiai atrodo be proto pažįstami ir artimi.

Savo (akt. Leonas Lucevas) kartu su draugais bando priversti gimtojo kaimo gyventojus pasirašyti dokumentus ir parduoti žemę užsieniečiams, kurie kaimelio vietoje įrengs prabangų kurortą, o kaimiečiai iš to pasipelnys. Tačiau, kad įvyktų sandoris, jiems trūksta vieno sklypo, kuris priklauso senai ir Alzheimerio liga sergančiai močiutei (akt. Jelisaveta „Seka“ Sablic), kurią prižiūri jos sūnus, kaimelio kunigas Petras (akt. Nikola Ristanovskis). Jis kategoriškai atsisako perleisti žemę, tad Savo su bendrais visas kaimelio bėdas bando suversti kunigui. Jie tikisi nuteikti kaimynus prieš Petrą, išvaryti jį iš parapijos ir jo žemę taip pat parduoti užsieniečiams.

Pati filmo idėja ar jos vystymas neturi savyje nieko originalaus. Kaimynų karus ir išdaigas jau daug kartų matėme net ir paprasčiausiose Holivudo komedijose. Tačiau filme „Adata po slenksčiu“ visa ši kaimynų karo idėja mums yra daug artimesnė, vien dėl savo priežasties. Nežinia ar šis filmas būtų įdomus ir juokingas Vakarų Europos valstybių ar Jungtinių Valstijų auditorijoms, nes čia svarbus mentaliteto klausimas. Buvusio komunistinio bloko šalies provincijos gyventojai tikisi, kad vakariečių investicijos juos išgelbės. Tai ganėtinai artima istorija ir lietuviams, nes mūsų šalis taip pat palyginus neseniai išsikovojo laisvę, įžengė į laisvąją rinką ir tikėjosi užsienietiškų pinigų. Ir pas mus kaimynai pykstasi ir riejasi dėl to, ar leisti užsieniečiams investuoti į jų žemes. Kas nenorėdami prarasti tėviškės, kas norėdami išpešti didesnę sumą iš svetimšalių. Nepamirškime ne taip jau seniai kilusio vajaus dėl skalūnų ieškojimo ir kaip Žygaičių kaimo bendruomenė kryžium gulė, kad tik velniai amerikonai nekasinėtų jų šventos žemelės, o po kelerių metų skundėsi, kad jų miestelyje nėra pramogų.

Tačiau Ivano Marinovićiaus filme tokių prieštaraujančių nėra daug, kaimiečiai arba pritaria pardavimui, arba lieka abejingi stebėtojai (irgi ganėtinai lietuviškas elgesys, ar ne?). Vienintelis prieštaraujantis tam – kunigas Petras, kuris yra pagrindinis ir sudėtingiausias filmo veikėjas. Nuo pat pradžių jį matome kaip cinišką ir kitiems abejingą žmogų. Jo, kaip kunigo, elgesys yra ganėtinai komiškas. Vien ko vertas pasiūlymas norinčiai atlikti išpažintį moteriai pačiai pasirinkti maldą ir pakartoti ją tris kartus. Jis žmogus, kuris yra nepakantus kaimiečių tamsumui, prietaringumui ir kvailumui.

Ir nors atrodytų, kad Petrui nerūpi niekas, tačiau jo didžiausias rūpestis yra sunkiai serganti motina, kuri nelabai suvokia, kas vyksta, ir nesiorientuoja aplinkoje. Per abejingumą viskam, kas vyksta aplink jį, ir per didelį susikoncentravimą į motinos globą, pašlijo Petro santykiai su kartu gyvenančiu paaugliu sūnumi Džordžiu (akt. Filipas Klicovas).

Vis tik rūpestis dėl mamos, tikriausiai, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Petras priešinasi pardavimui. Šis žmogus neturi jokio prisirišimo prie parapijos (nes jau pakeitė penkias). Jis nėra bendruomenės mylimas ar ypatingai gerbiamas kunigas. Ir nors vėliau galima įžvelgti, kad Petras nebenori kraustyti kur nors kitur ir nori sėsliai gyventi, vis tik mamos priežiūrą laikyčiau pagrindine pasipriešinimo pardavimui priežastimi.

Petras nėra mums įprastas kunigas – jis nevengia išgerti, keikiasi ir nėra tas „avelių ganytojas“, kurio galbūt tikėtumeisi. Jis atrodo nusivylęs Dievu, jog šis apleido savo kūrinius žemėje. Tačiau dažnai piktinasi, kad žmonės Dievo vardą vartoja be reikalo. Jis nusivylęs žmonėmis dėl jų idiotiškų sprendimų. Tačiau nori su jais taikytis. Jis nusivylęs gyvenimu, nes žmona jį paliko, o paauglys sūnus… Na, paauglys sūnus yra paauglys ir tiesiog maištauja prieš viskam abejingą savo tėvą. Toks Petro veikėjo įvairiapusiškumas ir kartu prieštaravimai pačiam sau jį paverčia viso kūrinio ašimi, kuri savyje sujungia komiškąjį absurdo ir dramiškąjį pradus.

Kiti veikėjai yra ganėtinai vienpusiški. Iš kaimelio gyventojų vienintelis Savo atrodo kiek įdomesnis. Šis veikėjas ne tik nori pasipelnyti iš pardavimo. Kartais atrodo, kad jam iš tikro rūpi, kad jo gimtasis kraštas atsigautų. Pabaigoje matome empatiškumo ir atjautos požymių, tad Savo veikėjas yra kiek įvairesnis. Jo draugai yra kvailokų žmogelių tipažas. Jie naivoki, neišprusę, mėgstantys išgerti provincijos gyventojai, kurie nežino kaip elgtis su pinigais, bet juos žavi pats faktas, kad jie gali turėti daug pinigų. Jų vienodumą ir neišskirtinumą parodo ir praktiškai vienodi visų vardai – Savo, Niko, Čočo, Rade.

Petro mama taip pat yra standartinė suvaikėjusi ir aplinkoje nesiorientuojanti senolė. Tik filmo pabaigoje jai šiek tiek prašviesėja protas ir ji ganėtinai prasmingai pašneka su sūnumi. Šis epizodas neleido šiai veikėjai pavirsti pokštų apie nukvakusius senukus rinkiniu. Petro sūnus taip pat buvo standartinis paauglys. Toks standartinis, kad net įkyrus. Tačiau tenka pripažinti, jo pokštas apie Kanye Westą buvo puikus.

Filme humoras nėra nuvalkiotas ir dažniausiai yra žaidžiama su absurdiškomis situacijomis. Senutės Andžės, kurią kaimiečiai laikė ragana, laidotuvės buvo visą tą filme vyravusį absurdą vainikuojanti kulminacija, kurioje nusigrojantis orkestrėlis priminė ir geresnius E. Kusturicos laikus. Šmaikštūs dialogai ir šaržais paverstos veikėjų savybės neleido liūdėti seanso metu. Vien ko vertas pamaldžiausias kunigas Žemėje, rūkantis „Marlboro“ cigaretes.

Paskutinis filmo kadras buvo tarsi aliuzija į „The Graduate“ filmo pabaigą. Petras atrodė patenkintas esama akimirka ir sąlyginai laimingas, tik staiga šypsena dingsta ir veide pasirodo klausimas „o kas toliau?“. Įdomu, kas toliau laukia ir filmo kūrėjo Ivano Marinovićiaus. Nors debiutinis jo filmas „Adata po slenksčiu“ nei turiniu, nei forma originalumo viršukalnių nepasiekė, šis filmas buvo geras potyris kine. Gal dėl artimų ir žinomų temų. Gal dėl mentaliteto. O gal dėl keistai jaukių situacijų, apipintų, sakyčiau, šiuolaikinėmis vesternų melodijomis. Prie filmo aprašymo „Kino pavasario“ puslapyje paminima, kad tai „retas filmas iš Balkanų ne apie karą“. Šis filmas yra apie karą, tik kiek kitokį. Tai filmas apie absurdišką karą tarp artimųjų, kaimynų, draugų. Tokį absurdišką, koks kartais būna mūsų gyvenimas.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles