Filmų „Pradink“ (orig. „Get Out“) ir „Išvalymas“ (orig. „The Purge“) prodiuseriui Dennis’ui Iliadis’ui režisieriaus kėdė nėra svetima: paskutinį kartą jis šildė ją 2013 metais, režisuodamas savo trilerį „+1“. Nuo to laiko jis savo laiką koncentravo į kitų projektų prodiusavimą, ir, neatsilikdamas nuo savo įtempto siužeto braižo – po solidžios pertraukos pristato savo naujausią projektą „Kliedesiai“ (orig. „Delirium“).
Tai filmas apie vyrą, kuris praktiškai visą savo gyvenimą praleido psichinių ligų institucijose dėl vaikystėje patirtos traumos. Pripažintas kaip darantis progresą, jis išleidžiamas bandomajam laikotarpiui į savotišką laisvę – mėnesiui namų arešto jo tėvų namuose, kuriuose visiškai šviežiai dar dvelkia nauja tragedija. Tad Tomui (aktor. Topher‘is Grace‘as) tenka vienam pasilikti visam mėnesiui masyviame name, kuriame vyrauja ne pati jaukiausia tėvų priešistorė.
Siužetiniai niuansai
Tai istorija apie visiškai savo protu nepasitikintį žmogų, kuriam, likus vienam, būtent tenka susidurti akis į akį su… savimi. Panašiu tonu į filmą yra įvedami žiūrovai: jiems pateikiami kliedesių miražai, kuriuose jie turėtų pasiklysti kartu su pagrindiniu veikėju. Tačiau, bent jau man, taip neatsitiko ir aš labiau pasiklydau tame, kaip nerangiai režisierius startavo ir tęsė su pačiu siužeto strategavimu: istorijoje visiškai nevykusiai realizuojami žmogiškieji faktoriai, kas šio siužeto konstruktą padaro atmestinu nuo pirmųjų scenų. Na, o jeigu intencija ir buvo sukurti kuo slogesnę atmosferą – ties tuo logikos plotmėj buvo tiesiog perspausta.
Paprasčiau tariant, yra visiškai gerai įkišti nuo vaikystės stiklinę sąmonę turintį vyruką į masyvų tėvų dvarą su miglota istorija, kuriame jis turi būti pats sau vienui vienas. Mėnesį. Tikrai subtiliai skambanti siužetinė korta. Ir, žinoma, šiame name Tomui ir pradeda maišytis realybė su jo haliucinacijomis, prieš kurias jam tenka stoti lyg į tiesioginę kovą prieš savo sužalotą protą.
Nors siužetiškai filmas palaipsniui ir sudaro lengvą prėskumo skonį, pats siaubo faktorius čia realizuotas visai kokybiškai: režisieriui pavyko neblogai užmaskuoti smūgines filmo vietas – čia jos apsireiškė visai nenuspėjamai. Tad, kad ir kaip bežvelgtum, esminę savo funkciją projektas atliko visai kokybiškai.
Ta, kita, filmo pusė…
Kitais aspektais filmas taipogi nepasižymi labai skoningais bruožais: pro skylėtą siužetą nykiai teka visiškai funkcinis scenarijus – pokalbiai sausi, be siužetinės linijos orientavimo nelabai ką daugiau bepasakantys. Aktorių vaidyba šioj siužetinių štrichų mėsmalėj irgi kažkur pasiklysta: sunku pasakyti, ar jiems tiesiog nepavyko įgyvendinti savo vaidmenų, ar pats siužetas juos užgulė savo kompleksiškumu. O gal abu variantai? Ironiška, nes pati filmo istorija turėtų būti apie vyruko kliedesius, tačiau, kuo toliau, tuo labiau pats siužetas, rodos, tampa kažkokiais kliedesiais.
Kai viskas pasakyta…
Tai filmas, apie kurį, nuoširdžiai sunku kažką daugiau pasakyti. Čia nėra intriguojančių detalių. Siužetas sausas kaip malka. Scenarijus skystas. Aktoriai… irgi nekažką. Tačiau turiu pasakyti, jog pats siaubo faktorius, kaip bebūtų keista, čia realizuotas visai skoningai. Tad, jeigu Jūsų pagrindinis motyvas yra išsigąsti, o pro sukąstus dantis lengvai galite prakošti prėską siužetą – visai galite išbandyti šį filmą. Kitaip – belieka laukti siaubo dosnesnių ateities projektų.
