Atvirai prisipažinsiu – kai kuriuos rusiškus filmus ir serialus galėčiau pavadinti savo „guilty pleasure“ (liet. „kaltu malonumu“), kartais smagu įslinkti į kino salę ir gauti dozę aimanuojančios dramos ar neįpareigojančio humoro. Deja, taip jau nutiko, kad geros kino juostos iš Rytų senokai nebuvo mūsų kino teatrų repertuaruose, todėl filmui „Juodraštis“ (angl. „A Rough Draft“) kėliau nemenkus lūkesčius. Juos sustiprino ir tai, kad juostos režisierius – Sergėjus Mokrickis, kurio filmografijoje puikuojasi kino kritikų puikiai įvertintas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (angl. „Battle For Sevastopol“). Tačiau likau nusivylusi ir net jei viso seanso metu bučiau sėdėjusi su rožiniais akiniais, tai „nepritemptų“ filmo iki vidutinio.
Šiek tiek apie siužetą
Filmas „Juodraštis“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, pasakojanti apie jaunuolį Kirilą, kuris vieną dieną pasijunta tarsi ištrintas iš gyvenimo. Jo nebepažįsta artimieji, bendradarbiai ir mylima mergina, o bute apsigyvena bauginanti nepažįstamoji, kuri papasakoja sukrėstam Kirilui apie naują realybę. Pasak moters, vaikinas turi tapti „muitininku“ ir saugoti vartus tarp paralelinių pasaulių. Negalinčiam patikėti jaunuoliui surengiama pažintinė kelionė po gretimas visatas ir pamažu aiškėja, kad jo pažinotas pasaulis tėra juodraštis kitiems, geresniems pasauliams. Tačiau maištinga Kirilo siela nenori susitaikyti su pasikeitimais ir trokšta išsaugoti savo mylimą pasaulį.
Filmo vidus ir kovinės „matrioškos“
Kino juosta paviršutiniškai perbėga per visus įmanomus kino žanrus, čia sutiksite siaubo, dramos, romantikos, nuotykių, mokslinės fantastikos, komedijos elementų ir dar velniai žino ko. Todėl įpusėjus filmui pasijutau kaip sėdinti neskoningame pirmakursių spektaklyje, kuriame nebuvo nei loginių siužetinių rėmų, nei elementarios filmo koncepcijos. Filmas pats verčia juoktis iš absurdiškų situacijų, bukų dialogų ir bandymų atkartoti holivudines kovos scenas. Sakyčiau, net riba, paverčianti filmą parodija, buvo tokia plona, kad pasirodžius skraidančioms kovinėms „matrioškoms“ (taip, perskaitėte teisingai) visai išnyko. Tiesa, labiausiai sukrėtęs ir iki širdies gelmių (blogąja prasme) sujaudinęs dalykas tilpo į tris žodžius – to be continued. Ši kino „šventė“ turės dar vieną niekam nereikalingą tęsinį.
Aktorių darbas
Vieną pagrindinių vaidmenų atliko lietuvių aktorė Severija Janušauskaitė puikiai pažįstama iš filmų: „Anarchija Žirmūnuose“, „Laiškai Sofijai“, „Emilija iš Laisvės alėjos“. Ji tikrai įsimintina ir pagyvinanti filmo portretą, jos įkūnijama piktadarė išties bauginanti. Pagrindinis herojus – Kirilas, elgiasi kaip bręsti pradėjęs paauglys, iš kurio tėvai atėmė telefoną ar kokį kitą išmanų įrenginį, valdomas emocijų ir neturintis ką pasakyti. Panašus į fotomodelį, be jokios ryškesnės veido ekspresijos ar įdomesnės charakterio savybės, todėl vaidmenį galėjo perimti bet kuris nors kiek patrauklesnis vyrukas. Šiek tiek gyvasties filmui įpūtė stotinga paralelinės visatos veikėja. Ji metaforiškai vaizduojama kaip represinė Rusijos valdžia vadovaujanti nualintai, suzombėjusiai tautai – žmonėms, kurie patikės bet kokiu patosišku tonu ištartu žodžiu.
Techninė pusė
Nepaisant mirtį nešančių kovinių lėlių netikroviškumo, labiau erzino daugumoje scenų susilieję vaizdai ir fonas. Montažas priminė neaiškų kratinį, o garsinės kompozicijos prasilenkdavo su ekrane rodomomis emocijomis. Specialiesiems efektams paprasčiausiai trūko kokybės, tinkamo išpildymo ir natūralesnio įsiliejimo į filmo siužetą.
Pabaigai
Filmas neįdomus, ištemptas ir visiškai nereikalingas, todėl nuoširdžiai patariu tas dvi valandas, kurias išbrauktumėte iš gyvenimo žiūrėdami šį filmą, paskirti įdomesnei veiklai. Prasta vaidyba, nepavykę specialieji efektai, chaosas ekrane – ar dar reikia vardinti toliau, kad įsitikintumėte, jog šis kinematografinis „stebuklas“ visiškai nevertas nei laiko, nei pinigų?
