Trileriuose besispecializuojantis 49 metų kino kūrėjas Antoine‘as Fuqua, kurio meistriška ranka leido mums mėgautis 2001 metais pasirodžiusiu kriminaliniu filmu „Išbandymų diena“ ir pernai išleistu vienu geriausių metų trilerių „Ekvalaizeris“, keičia savo amplua ir pristato jautrią ir itin tamsią dramą, pasakojančia apie sunkią boksininkų dalią ringe ir už jo ribų.
Bokso tema paskutiniais metais nebuvo itin dažnai gvildenama didžiuosiuose kino ekranuose. Todėl žiūrovai gauna puikią progą pamatyti vieną įspūdingiausių ir vieną labiausiai laukiamų 2015 m. vasaros sezono filmų, kuris galimai atneš auksinę statulėlę pagrindinio vaidmens atlikėjui.
Apie ką mes čia…
Žinomas bokso čempionas Bilis Houpas vieną nelemtą dieną prarandą viską, ką turėjo – jis diskvalifikuojamas ringe, netenka mylimos žmonos, o dukrelė, kurią jis taip dievina, iš jo atimama. Bilis praranda norą gyventi, tačiau mintys apie vaiką neleidžia jam iki galo palūžti. Jis pasiryžęs atstatyti savo buvusią šlovę ir susigražinti savo atžalą, vienintelį prisiminimą apie jo žmoną ir lamingiausius jo gyvenimo metus…
Kūrinio vidus
Kai tik pirmą kartą internete pasirodė pirmasis kadras iš šio filmo, jis tapo vienu iš labiausiai laukiamų vasaros sezono projektu ne tik man, bet ir milijonams kitų kino aistruolių. Ir neveltui, nes tai, ką mes šiame filme pamatome, sugeba priblokšti. Kalbu apie pagrindinį vaidmenį ir jo atlikėją. Bet, prie to prieisime vėliau, todėl susikoncertuokime ties pačia siužetine linija.
Pripažinkime, režisierius ir juostos scenaristai nemažai laiko praleido tyrinėdami ne vien tik literatūrą bokso tema, bet kartu ir puikiai susipažino su bokso temos filmais, pvz. legendiniu „Rokiu“ ar „Įsiutusiu buliumi“, Robertui De Niro atnešusiu Oskarą. Tačiau, deja, tai nepadėjo sukurti kažko tai originalaus ar sukrečiančio, nes visą tai, ką mes matome filme, jau buvome kažkada regėję. Pats juostos pamatas sudarytas taip, jog istorija vystosi lygiai taip pat, kaip „Pakilęs iš pelenų“, kurį 2005 metais mums padovanojo Ronas Howardas. Tačiau tai netrikdo, tiesiog nėra jokios originalios minties, nėra kibirkštėlės, kuri iš šios dramos padarytų įsimintiną ir nenuobodų pasakojimą.
Dramatiška pagrindinio herojaus lemtis, jo išgyvenimai dėl žmonos netekties ir noras susigrąžinti savo dukrą, tai stipriausia, ką sugeba išspausti juostos režisierius. Ta dvikova su savimi, dvikova su šešėliu ir visu pasauliu nesukelia itin didelių emocijų peržiūros metu, bet kartu ir neatgraso. Standartinės situacijos pateikimas, kai netenkama visko vienu metu, tačiau vėliau bandoma visą tai susigražinti. Žinoma, pernelyg drastiškai teisti Antoine Fuqua nereikėtų, nes tai jo pirmasis rimtas draminis projektas. Trilerių meistro ranka jautėsi visos juostos metu, nes galima pagalvoti, jog Bilis kokia nors filmo akimirka pakeis bokso pirštines į šautuvą ir pradės kovoti dėl savo dukros brutalesniais metodais. Tačiau, kalbant apie pati veiksmą, kurio filme nėra jau tiek ir daug, jis atrodo kokybiškai ir puikiai sukaltas. Dvikovų scenos ringe atrodo solidžiai, labai vaizdingai ir šiek tiek priminė „Kovotojų“ stilių. Skirtumas tik tas, kad kova vyko ne narve, o ringe.
Kalbant apie veikėjus, kurių čia tikrai nemažai, tai ties tuo viskas atrodo gerai. Žiūrovas supažindinimas su tamsia bokso užkulisių realybe, itin žiauriais šio verslo rykliais, kurie kiekvieną akimirką bando įkąsti, siekdami naudos sau. Juostos protagonistas pateikiamas kaip tipinis nelaimėlis ir, kartu, nepalaužiamas žmogus, kuris galiausiai susiima ir bando kovoti dėl savo teisių. Būtent Bilis tempia viso filmo veiksmą ant savo galingų pečių. Visi kiti veikėjai, nors ir atrodo patraukliai, prieš pagrindinį herojų jų charizma užgęsta. Filmo pliusas, jog kiekvienas filme pasirodančių pagrindinių herojų atskleidžiamas labai vaizdžiai, įdomiai ir itin iškalbingai, todėl pasibaigus juostai nekyla klausimų dėl jų sprendimų.
Juosta, deja, negali pasigirti gerais dialogais ar įsimintinomis frazėmis, o visa tai, ką šneka herojai – ganėtinai primityvu. Iš kitos pusės, koks boksininkas kalbės įkvėpiančias kalbas ir skels genialias frazes apie egzistencines problemas? Na, nebent tai būtų koks Rokis, kuris 1985 metais kino ekranuose padarė stebuklą ir pakerėjo Sovietų Sąjungos liaudį. Vieninteliai pokalbiai, kurie galbūt šiek tiek įstrigs, tai kalbos apie šeimos gerovę, meilę ir norą būti kartu. Gražu, kai suaugęs vyras jaučia atsakomybę tiek už save, tiek už savo artimus žmones.
Apibendrinus dviejų valandų trukmės bokso temos dramą, galėčiau pasakyti, jog nors ir filmas netaps klasika ar kultiniu fenomenu, tačiau tai visai neblogas bandymas kino ekranuose parodyti dar vieno kovotojo istoriją, kurią reikėtų įvertinti kino salėje.
Techninė juostos pusė
Magiškiausią juostos pusę sukuria puikus garso takelis, kuris, beje, padaro išties nemažai darbo įtraukiant žiūrovą į šį šiek tiek nuobodžiai vystomos siužetinės linijos pasakojimą. Dviejų Oskarų laureato, visai neseniai anapilin iškeliavusio kompozitoriaus Jameso Hornerio darbas pakeri nuo pirmų minučių, kai išgirstame nuostabius muzikinius kūrinius, gerai pritaikytas kompozicijas, sukeliančias draminę atmosferą. Taip pat, nemažai prie garso takelio išskirtinumo prisidėjo pats Eminemas, tapęs ne tik filmo muzikos prodiuseriu, bet ir pats pristatęs naują savo kūrinį – „Phenomenal“.
Kameros darbu turėtų būti patenkinti visi tie, kurie moka mėgautis net ir suvaidintomis bokso scenomis. Jų čia ne taip ir daug, tačiau jos vertos kiekvienos sekundės. Ypač puikiai atrodo smūgių rakursai, kuriais pagrindinis herojus parodo savo galią ir dominavimą ringe. Na, o jo kairiarankis kablys, tai kažkas epiško.
Filmo dekoracijos, pasakojimo tonas, juostos spalvų paletė ir grimas, kuris puošia Jake‘ą Gyllenhaalą viso filmo metu, sudaro nemažą foninį pamatą bendram istorijos vystymui. Gaila, jog pati istorija ne tokia šviesi ir įtraukianti, kaip būtų galima tikėtis pamačius anonsą.
Video montažo darbai ir pats garso montažas – aukštumoje. Standartiškai atliktas darbas, preciziškas ir kokybiškai atrodantis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Su kiekvienu filmu kaip puikus aktorius augantis Jake‘as Gyllenhaalas vos per pusmetį pasikeitė iš sudžiuvusio „Nakties klajūno“ vaidmens į raumeningą ir itin brutaliai atrodantį veikėją. Aktorius ne tik natūraliai suvaidino, jis dar privertė viso filmo metu žavėtis jo talentu. Tai išties unikalus kino artistas, kuris galėtų įkūnyti bet ką. Už savo atliktą vaidmenį jis turėtų gauti bent Oskaro nominaciją. Kol kas šiais metais tai geriausiai atliktas vyriškas vaidmuo.
Nors filmas ir sukasi aplink Jake‘ą, ir visi kiti aktoriai nublanksta prieš jo charizmą, tačiau reikia pripažinti, jog ir antraplaniuose vaidmenyse buvo į ką paspoksoti. Juostoje visai įtikinamai pasirodė gražuolė Rachel McAdams, suvaidinusi Bilio žmoną.
Taip pat, filme žiūrovas gali pamatyti aibę puikių ir itin talentingų žmonių, kaip Oskaro laureatą Forestą Whitakerį, Naomie Harris ar patį Curtisą „50 Cent“ Jacksoną, kuris pagaliau nusimėtė antrarūšių filmų pasirodymus ir žengia į kokybiškesnių juostų vandenis.
Verdiktas
„Kirtis dešine“ – tai prie kino ekranų pritraukiančios ir išties stulbinančios Jake‘o Gyllenhaalo vaidybos viršūnė, kuria jis įrodo, kad yra vienas talentingiausių mūsų dienų aktorius, kuriam vieni niekai ištraukti net ir vidutinišką filmą. Tai kartu ir pasakojimas apie sunkią boksininko dalią, jo praradimus ir norą kovoti dėl tų, ką jis išties myli. Filmas žavi savo kovomis, puikiu kameros darbu ir, žinoma, nuostabiu garso takeliu, bet dėl pernelyg nuvalkiotos ir milijoną kartų matytos istorijos, Bilio Houpo pasakojimas atrodo lyg blankus žinomiausių bokso juostų atkartojimas.
