Kartu iki pasaulio pabaigos

„Paskutinės žmonijos savaitės“

Režisierė Lorene Scafaria savo kaip filmo kūrėjos debiutą pradeda su visai originalia idėja. Sujungusi tragikomedijos, melodramos bei dramos žanrus į vieną, amerikietė pristato savo pačios parašyto scenarijaus nepriklausomo kino juostą, kurios tikslas yra pasiekti žmonijos sielos duris. Kartu su nuostabiu aktorių kolektyvu, gražiais vaizdais bei filosofinėmis užuominomis apie gyvenimo prasmę, žiūrovų laukia rami kelionė link meilės artimam pažinimo.

Visą žmoniją apskriejo liūdna bei tuo pačiu tragiška žinia. Prie planetos vis greičiau artinasi labai didelis asteroidas, kuris sugebės sunaikinti visa, kas gyva žemėje. Likus trims savaitėms iki susidūrimo su mirtimi, pasaulis pasikeitė, žmonės pasikeitė. Dauguma pradėjo branginti tai, ko iki šiol nepastebėdavo. Kiekvienas vandens lašas, kiekvienas saulės spindulys, kiekvienas paukščio čiulbėjimas žmonėms pradėjo reikšti neatsiejamą jo gyvenimo dalį. Kiekvienas bando praleisti likusias dienas taip, lyg pragyventų visą gyvenimą, tačiau yra ir tokių, kuriems meilė reiškia daugiau už žemiškus malonumus. Draudimo brokeris Dodžas veda rutinos kupiną egzistavimą, net ir paaiškėjus apie pasaulio pabaigą vyras net nepabando pakeisti gyvenimo ritmo iki to momento, kai savo kelyje sutinka pašėlusią merginą Penę. Kartu jie nusprendžia praleisti likusias dienas ieškodami savo gyvenimo prasmės.

Majų civilizacijos kalendoriaus dėka, pagal kurį žmonijos laikas pasibaigia 2012 metais, jis tapo bene populiariausiu paskutinių kelerių metų  pasipelnymo būdu ne tik knygų rinkoje, bet ir Holivude. Katastrofų, artėjančios apokalipsės metas bei kitų nežemiškos kilmės civilizacijų invazijos ir panašios temos filmuose privertė kino studijų bosus rasti visokiausius būdus prasukti jų nelabai kokybiškus produktus į rinką bei iš naivių žmonių tiesiog pasipelnyti. Nors šiuo atveju galima drąsiai sakyti, jog nors ir filmas yra apie artėjantį pasaulio žlugimą, tačiau jo pagrindinė mintis yra visai apie ką kita, kas ir padaro debiutuojančios režisierės juostą dideliu privalumu. Vieno žemės  gyventojo paskutinės likusios trys savaitės iki galutinio planetos momento, buitis bei siekiai. Žmogus, praradęs viską – žmoną, meilę, viltį, sutinka artimą sielos draugą, kuris jį lydi iki lemiamos žmonijai dienos. Jų nuotykis vertas viso gyvenimo, o meilės interpretacija, kuri puikiausiai metaforos būdu yra perkelta į ekraną, tik įrodo, jog galų galiausiai kiekvienas sutiks savo antrąją pusę, o toks stiprus meilės jausmas gali užplūsti netikėtai. Dramos ir melodramos žanras labiausiai tinka apibūdinti juostą, nes paties humoro visiškai jame nėra, tik kelios eilinės scenos dialogų prasme, bet ne daugiau, todėl klaidinančiai bendrame juostos kontekste yra paminėtas pirmame plane komedijos žanras, nors dėl kelių juokelių gal ir galima nebent iš mažos dalies būtų priskirti šią juostą komedijai. Amerikos visuomenės karikatūra taipogi yra matoma detalėse, o plakatai, lyginantys Jėzų Kristų su Opra Winfrey, puikiai parodo suskystėjusį visuomenės protą, kontroliuojamą televizijos, nes juo jos įtakos vis labiau degraduoja žmonės. Dar matomos kelios metaforos, priartintos prie humanizmo sąvokos, tačiau vizualiai jos parodytos ganėtinai šaltai. Voras kaip priešas, o pagrindinis personažas kaip gerasis samarietis, kuriam neegzistuoja smurto sąvoka net žiūrint priešui į akis, na ir, žinoma, viso to gerumos matomos pasekmės veikėjo veide.  Jausmingos ir šiltos, dramatiškos bei neeilinės meilės filmas katastrofos fone su tam tikrais minusais visgi maloniau atrodo už brangiais bei kartu tuščiais efektais perpildytus blokbasterius, kurie jau įgriso iki gyvo kaulo.

Filmas apie pasaulio pabaigą, bet be vizualiai parodytos pabaigos, todėl apie kokius nors specialiuosius ir tuščius efektus galima pamiršti. Juosta užtat yra perpildyta ramios atmosferos, kurią sukuria  ganėtinai šiltas garso takelis. Nuo pradžios iki galo ramybės kupinos kompozicijos nuteikia pozityviai peržiūrai, nors ir tokia liūdna tema yra pasirinkta. Dar kitas neblogas techninės pusės aspektas yra operatoriaus darbas, kurio metu apgaubiama yra buitis, detalės, mažiau koncentracijos ties kraštovaizdžiais, nors ir kelionės metu yra pasiekiamos kelios įdomios vietos.

Baigęs filmuotis visame pasaulyje populiariame seriale „Ofisas“, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, aktorius Steve‘as Carraellas susikoncentravo ties pilnametražių filmų vaidyba. Po puikiai sutiktų „Naktinis pasimatymas“ bei „Kvaila, beprotiška meilė“ komedijų, aktorius pradeda groti vienu pagrindinių žanro smuiku. Šį sykį jo personažas yra tarsi 2007 metų filmo „Danas realiame gyvenime“ kopija, tačiau išlaikantis šiek tiek individualumo bendrame personažo portrete. Liūdnas bei kartu pozityvus vaizdas, kas sudaro nemažą juostos atmosferos dalį. Pasirodanti tik nepriklausomo kino juostose, britė Keira Knightley labai netipiškame sau vaidmeny tempia už ausų visą juostos monotoniją, kuri susidaro nuo rutinos perpildytų Steve‘o scenų. Filme netikėtą staigmeną pateikia Martino Sheeno pasirodymas ekrane. Kaip visada žavus, pilnas ramybės aktorius suteikia visokeriopo žavesio visai juostai vien tik savo charizma. Puiki trijulė išlaiko ant savo kupros beveik visą filmo atliktą darbą, nes be jų individualumo, juosta prarastų didelę žavesio pusę.

„Kartu iki pasaulio pabaigos“ – tai pozityviai nuteikianti juosta apie meilę, apie gyvenimo siekius bei užsibrėžtą tikslą. Nors ir nepavyko režisierei atsakyti į daugelį puikios idėjos užduotų klausimų, tačiau bendrame juostų apie pasaulio pabaigas kontekste, šis filmas lenkia daugelį iš jų, nors ir nepasižymi beprasmišku veiksmu, brangiais specialiaisiais efektais bei tuščia siužetine linija.