„Karalių pamaina“ vadinama ta budėjimo pamaina medicinos įstaigose, kuri „išpuola“ per šventinį laikotarpį. Niekas negali pasakyti, kodėl ši pamaina vadinama karalių. Tačiau viena aišku – per ją įvyksta įdomių ir neįtikėtinų dalykų. Istoriją, kuri įvyko per „karalių pamainą“, mums pristato režisierius Ignas Miškinis („Diringas“, „Artimos šviesos“) bei scenarijaus bendraautorius Saulius Drunga („Anarchija Žirmūnuose“).

Jaunas policijos pareigūnas Kastytis Mickus vienoje ligoninėje saugo komoje esantį ligonį, kuris yra įtariamas karo nusikaltimais Antrojojo pasaulinio karo metais. Kastytis budi jau antra para, tačiau niekas jo nepasigedo ir niekas neatvyko jo pakeisti. Kūčių naktį jis sėdi prie įtariamojo palatos ir nesitraukia – Kastyčiui įsakė pats komisaras ir tai pirmoji jo rimta užduotis. Alkis, nuovargis, nemiga vargina jaunąjį pareigūną. Ligoninėje jis ne vienas. Per „karalių pamainą“ įstaigoje budi suirzęs daktaras Šulcas, koketiška ir žaisminga slaugytoja Julija, savimi pasitikintis, šiek tiek kvailokas apsauginis. Praktiškai nepažįstami žmonės praleidžia svarbiausias metų šventes kartu, tačiau šventine nuotaika čia net nekvepia…

„Karalių pamainą“ galima pagirti už puikiai kuriamą atmosferą. Nuo pirmų filmo minučių mus pasitinka tuščių, tylių ir šiek tiek bauginančių ligoninės koridorių vaizdai. Ištęsti vaizdai, lydimi itin paprasto, bet puikiai čia tinkančio muzikinio takelio, kuria slogią, niūrią atmosferą. Taip, nuotaika yra tipiška lietuviškiems filmams – melancholija, niūrumas, liūdesys. Tačiau šioje juostoje, pasitelkiant vaizdus ir muziką, nuotaika kuriama stilingai ir skoningai, ko galima pasigesti kituose lietuvių kino darbuose.

Deja, bet ir šioje vietoje truputį perspausta. Jei filmo įžangoje ilgi kadrai leido įsijausti į filmo nuotaiką, tai vėliau jie pabodo ir buvo per daug vienodi. Tas pats taikytina ir muzikai. Kokia ji gera bebūtų (ne veltui gavo „Sidabrinės gervės“ statulėlę), tačiau trūko įvairovės, pažaidimo su skirtingomis muzikinėmis kompozicijomis.

Filmo istorija yra įdomi, tiesa, pirmąją pusę filmo ji vystosi ganėtinai lėtai. Antrojoje pusėje siuežetas įsisiūbuoja, o kulminacija yra, tiesiog, sprogstamoji. Juostos kūrėjai kelia klausimus apie pareigos prasmingumą, aklą įsakymų vykdymą ir savo nuomonės neturėjimo problemą, visa tai perteikdami per pagrindionio filmo veikėjo, pareigūno Kastyčio, istoriją. Šiuos klausimus galime kelti kalbėdami ir apie atskirų individų gyvenimus, ir apie didesnių vienetų, pavyzdžiui valstybių, elgesį. Jei filmo istorija iššaukia tokią daugialypę vidinę diskusiją, kūrėjams galima dėti didelį pliusą.

Tačiau scenarijus turi trūkumų, o bene pagrindinis minusas yra dialogai. Nenatūralūs, neįdomūs dialogai nėra vien „Karalių pamainos“ yda. Tai lyg užkrečiama liga persekioja kiekvieną mūsų šalies kino produkcijos darbą. Šioje juostoje nebuvo pasiekta absurdiškų ir nerealių žmonių pokalbių viršūnė, tačiau ir čia būta epizodų, kurie iššaukė galvoje mintį: „žmonės taip nekalba!”.

Filme man taip pat pritrūko gilesnės veikėjų analizės. Beveik kiekvienas iš jų praeityje turėjo kažkokį įvykį, kuris lėmė jų elgesį ar pasirinkimus dabartyje. Tačiau apie tai užsimena tik vienu ar dviem sakiniais. Gaila, nes kūrinio veikėjai buvo patrauklūs, norėjosi apie juos sužinoti daugiau.

Dialogai nėra vienintelė „bacila“, kuri persekioja mūsų šalies filmus. Kitas didelis blogis yra teatrališka vaidyba, kuri didžiajame ekrane atrodo perspausta, nenatūrali. Šiame filme taip pat buvo pompastiškos aktorystės apraiškų, tačiau ne per daug, tad aktorių koletyvo pasirodymą galima pavadinti geru. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Vainius Sodeika kartais „nuklysdavo į dramos teatrą“ ir perspaudavo. Vis dėl to jo pasirodymas solidus, nes aktorius keliuose epizoduose pademonstravo puikius sugebėjimus. Filme pasirodo ir Aistė Diržiūtė, žiūrovams pažįstama iš „Sangailės vasaros“. Jos vaidinama slaugytoja Julija yra kažkiek panaši į kitą jos vaidintą veikėją Austę. Prisipažinsiu, po „Sangailės vasaros“ aš įsimylėjau A. Diržiūtę, o jos įtraukimas į kylančių kino žvaigždžių „European Shooting Stars“ sąrašą leido prognozuoti šviesią ateitį Aistei. Tačiau po šio filmo natūraliai kyla klausimas, ar ji nėra vieno tipažo vaidmenų atlikėja. Tikėkimės ne, o jei ir taip, Aiste, aš vis tiek žiūrėsiu visus tavo filmus! Verta paminėti ir Vidą Petkevičių, kurio pasirodymas yra ganėtinai trumpas, tačiau įspūdingas, bei Dainių Gavenonį, vieną profesionaliausių Lietuvos kino bei teatro aktorių. Manau, kad D. Gavenonis neblogai pasirodytų ir užsienio kūrėjų filmuose.

„Karalių pamaina“ tikrai nėra tas lietuviškas filmas, po kurio peržiūros norėtumėte išsidurti akis ar išvis dingti nebūtyje. Kūrinio atmosfera sukuriama skoningai, juosta pasižymi nebanalia ir įtraukiančia istorija. Filmas turi ydų, kurios būdingos daugeliui mūsų šalies juostų, tačiau čia jos ne tokios ryškios, tad galime teigti, kad „Karalių pamaina“ yra kokybiškas Lietuvos kino produktas.