Pagrindinis klausimas žiūrint filmą „Kaip pakabinti nežemišką paną?“ tikrai nėra „kaip pakabinti nežemišką paną?“. Pagrindinis ir turbūt vienintelis kylantis klausimas žiūrint šį filmą yra „kas čia, po velnių, vyksta?“
„Kaip pakabinti nežemišką paną?“ (angl. „How To Talk To Girls At Parties“) yra filmas, pastatytas pagal to paties pavadinimo trumpą mokslinės fantastikos novelę. Literatūrinio kūrinio ir filmo pagrindinė mintis yra tokia pati: jaunam vaikinui Enui kalbėti su merginomis yra taip keista ir svetima, kad kai jis iš tikrųjų sutinka keistą ateivę iš svetimos planetos, to net nepastebi – jam tiesiog atrodo, kad panelės yra tokios. Tačiau filmas galbūt šią pagrindinę mintį kiek užmiršta ir mieliau leidžiasi į tą mokslinės fantastikos pusę su ateiviais, erdvėlaiviais ir futuristinėmis aprangomis.
Siužetas pasakoja apie tris jaunuolius – Eną, Viktorą ir Džoną – Londone 1977-aisiais, kurie visiškai panirę į pankų kultūrą – odinės striukės, auskarai, dažyti plaukai, ir anarchija prieš sistemą. Beieškodami vakarėlio dūzgių, jie aptinka namą, kuriame vyksta keisti dalykai – žmonės apsirengę spalvotu lateksu, vyksta šokiai pagal monotonišką elektroninę muziką, ir visi kažkokie užsidarę savyje (galėtum pagalvot, kad jie atsidūrė kokiame nors undergroundiniam Lietuvos muzikos festivalyje). Kaip mums leidžia suprasti siužetas, visi žmonės tame name yra ateiviai, kurie griežtai laikosi jiems priskirtų taisyklių, išskyrus jauną ateivę Zan – jai taisyklės nepatinka, ji nori maištauti ir griauti sistemą. Čia ji sutinka Žemės gyventoją Eną ir pabėga kartu su juo. Enas, nesuprasdamas, kad turi reikalų su ateive, mielai su ja elgiasi lyg su paprasta mergina, kuriai maištavimas nesvetimas ir supažindina ją su Britanijos pankų kultūra.
Pagal tai, kaip aš čia glaustai apibendrinau siužetą, galima pamanyti, kad filmas nėra kažkuo labai įspūdingas. Tačiau pasakysiu jums vieną dalyką – jis yra labai keistas. Ir nesupraskite manęs klaidingai, nėra absoliučiai nieko blogo, kai filmas yra keistas, nes tada jis labai įdomus, tačiau tas keistumas turi būti padarytas skoningai ir su kažkokia mintimi. Čia panašu, kad kūrėjai norėjo tiesiog „keistumo tam, kad būtų keista“, o ne tam, kad kažką pasakytų. Absoliučiai visos scenos, vaizduojančios ateivius, yra visiškai nepaaiškinamos ir kartais net sukelia diskomfortą. Arba išvis atrodo, kad jos iš visai kito filmo ir bendrame kontekste tiesiog „nelimpa“. Panašu, kad buvo bandoma padaryti panašią atmosferą kaip filme „Prisukamas apelsinas“ (angl. „A Clockwork Orange“). Štai ten keistumas padarytas labai skoningai – pakankamai, kad šiek tiek žiūrovą „išneštų“, bet ne per daug, kad jis visiškai pasimestų ir nesuprastų veiksmo.
Kalbant apie vaidybą, tai viskas čia gerai – labai patiko Elle Fanning suvaidinta ateivė Zan, nors kiek esu matęs Elle Fanning nevaidinant, ji ir šiaip šiek tiek panaši į ateivę. Be jokios abejonės, geriausias filmo vaidmuo atitenka Nicole Kidman ir jos suvaidintai pankų karalienei Bodičėjai, pasivadinusiai pagal vieną iš britų tautos legendinių moterų karžygių. Kidman kaip pankų karalienė buvo dalykas, kurio man reikėjo gyvenime, nors pats to nežinojau. Su garso takeliu taip pat neprašauta: pakankamai gerai jaučiasi britų aštuntojo dešimtmečio pankiška dvasia. Taip pat ir muzika ateivių šokiams parinkta atitinkamai ir skoningai, tas minimalus techno-trance mišinys labai leido įsijausti į atmosferą.
Iš esmės, viskas su filmo technine puse yra tikrai neblogai ir puikiai atidirbta. Tačiau vien dėl pagrindinės minties pametimo negaliu į šį filmą žiūrėti kaip į puikų. Juk tai turėjo būti filmas apie vaikinų nejaukumą kalbant su merginomis, apie tokį nesusivokimą ir neišprusimą, kad net Enui iš tikrųjų kalbant su žmogumi iš kitos planetos, jis to nesuvokia. Ir viskas turėjo būti tiesiog žmogiškų santykių plėtojimas, tobulėjimas ir keletas iš to kylančių linksmų nuotykių. Bet filmo kūrėjams, matyt, niežtėjo nagus pridėti kuo daugiau dirbtino keistumo ir labai didelio akcentavimo, kad tai yra ateiviai, pažiūrėkit, kokie jie keisti. Iš tikro tai nieko čia keisto – taip besielgiančių ir besirengiančių žmonių gali aptikti kad ir Amsterdamo senamiestyje. O tokią gerą progą atskleisti trapų jaunų vaikinų supratimą apie merginas rasi ne bet kokioje istorijoje. Ir jaučiu, kad šįkart proga buvo neišnaudota. Deja.
