Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį

You Will Meet a Tall Dark Stranger

Įmink mįslę keturgyslę. Šio režisieriaus filme būtinai šmėžuos vyras, išgyvenantis vidutinio amžiaus krizę, vis kur pasimaišys jaunos ir gražios moterys, vandenį drums koks nors bohemiškas, tačiau menkai sėkmingas cinikas, o galiausiai viską vainikuos būtinai kur nors įsiterpiantis meilės trikampis. Be visa ko, filme tikrai netrūks žymių pavardžių, fone nuolat skambės klasikinis Niujorką primenantis džiazas, o veiksmo vietai bus pasirinktas koks nors senas, bet šarmo nestokojantis Europos metropolis. Apie ką mes čia?

Turbūt nesuklysčiau teigdama, jog nebūtina net būti didžiu sinefilu, kad galvoje sušmėžuotų ryškus Woody Alleno portretas. Ypač, kai visą vėlyvoji režisieriaus produkcija sukasi ant gana panašios, ir jau žiovulį keliančios, siužetinės linijos. Akivaizdu, jog per visą savo karjerą sukūrus daugiau nei 50 filmų ir dirbant labiau ties kiekybe nei kokybe, žiūrovą nustebinti darosi ne taip ir lengva.

Siužetas

Kaip ir minėta, filmo „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį” siužetas smarkiai Alleniškas (ir ne gerąja prasme, kai tokių siužetų yra virš 50). Visa ko pradžia galima vadinti įvykį, kai po 40-ties metų santuokos vidutinio amžiaus psichozės kamuojamas Alfie (akt. Anthony Hopkins) palieka savo tiek pat senstelėjusią žmoną Heleną (akt. Gemma Jones). Iškart po to Helena panyra į depresiją ir pagalbos ieško pas abejotinos reputacijos būrėją, nuo kurios ir prasideda filmo siužetas, o jos buvęs vyras paguodą randa jauna aktore prisistatančios, tačiau realybėje mergina pagal iškvietimą dirbančios, Charmaine (akt. Lucy Punch) glėbyje.

Tuo pačiu metu filme pasakojama ir buvusių sutuoktinių dukros Sally (akt. Naomi Wats) istorija – ši gyvena su ne itin sėkmingu ir įkvėpimą praradusiu vyru novelistu Roy (akt. Josh Brolin), kuris įsižiūri į kitame name gyvenančią žavią ir jauną kaimynę Dia (Freida Pinto). Visgi ir pati Sally yra ne pėsčia, nes įsimyli galerijos, kurioje dirba, vadovą Gregą (akt. Antonio Banderas). Galiausiai, kaip ir galima tikėtis iš Alleno, visi veikėjai daugiau ar mažiau persipina tarpusavyje, turi kažkokių ryšių ir filmo pabaigoje „užsibaigia” ne ten, kur pirmiausia prasidėjo veiksmas.

Nesėkmingos laimės (arba likimo) paieškos

Kalbant apie rutuliojamą pagrindinę filmo idėją, čia daug sufleruoja ir pats filmo pavadinimas, ir pirmas filme išgirstas sakinys. Istorija pradedama pasakoti trečiuoju asmeniu iš nešališko pasakotojo perspektyvos, kuomet cituojamas Šekspyras, rašęs, jog gyvenimas – tai pasaka triukšminga, galų gale, neturinti prasmės. Panaši beprasmybės ir iracionalumo tematika išlaikoma ir viso siužeto metu.

Nors filmo pradžioje visi veikėjai, kalbėdami apie ateitį, atrodo nusiteikę pozityviai, cinikas Allenas gana smarkiai akcentuoja likimo faktorių veikėjų laimės paieškose. Daugiausia juo, kaip ir galima tikėtis, kliaunasi pensininkė Helena, kuri keliskart per savaitę lankosi pas savo būrėją, pranašaujančią įvairiausius gyvenimo posūkius, kaip kad aukštą tamsiaplaukį, kuris ir turėtų atnešti moteriai išsvajotą laimę. Kitų laimės paieškos nors ir ne tokios desperatiškos, vis tiek atrodo gana beprasmiškai, o paradoksas tarp dabarties ir laimės paieškų iliustruojamas gana nykiais veikėjų dialogais. Kita vertus, sunku būtų nesutikti, jog Allenui visgi pavyko įrodyti, kad tikėjimas likimu ar kitokios formos nonsensu yra tik būdas susidoroti su dažnai žiauria kasdienybe.

Negelbėjantis aktorių šou

Kaip ir didžioji dalis likusių Alleno juostų, taip ir ši išsiskiria tikrai gerai pažįstamų Holivudo aktorių komanda. Tačiau nors tokios pavardės kaip Hopkinsas, Banderas, Wats ar Brolinas ir žada puikų vertinimą bent iš aktorinės pusės, aktorių vaidyba viso filmo metu atrodo nei šiokia, nei tokia – kartais per daug perspausta, o kartais visai blanki. Josho Brolino pasirodymas filmo metu vertė suabejoti, kaip toks akivaizdžiai persistengiantis ir pigiomis citatomis besisvaidantis personažas gali sužavėti tokią gražuolę kaip Freida Pinto. Panašiai pasirodė ir Naomi Watts, kurios neurotiškas personažas rėžė akį ir ausį labiau nei, ko gero, turėjo rėžti pagal Alleno scenarijų. Maloniai susižiūrėjo ir įtikino tik kino veteranų Gemma Jones ir Anthony Hopkinso vaidyba – abu šių veikėjų personažai savo „kailyje” atrodė natūraliai ir nė kiek neerzinančiai.

Verdiktas

„Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį” – dar viena Alleno juosta, kuomet žiovauti norėsis ne tik skaitant siužeto aprašymą, bet ir viso filmo metu. Nors gana daug vilčių teikia pasirinktų aktorių pavardės ir kinematografiniai sprendimai, nepriekaištingai įrėminantys Londono vaizdus, šis filmas nebus niekuo išskirtinis, lyginant jį su kitais per pastaruosius 15 metų sukurtais režisieriaus filmais. Kalbant apie asmeninį verdiktą, man ši režisieriaus juosta iš naujo iškėlė jau seniai galvoje skambėjusį klausimą: kodėl mes vis dar žiūrime Alleno filmus – ar iš įpročio, ar mes vis dar turime vilčių išvysti kažką tiek pat įkvepiančio kaip „Annie Hall”?

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2017 gruodžio 30

    viena geriausių Alleno komedijų, nuotaikinga ir labai wudyaleniška. Recenzentè nlb susigaudo, ką rašo