Škotijoje gimęs režisierius ir Oskaro statulėle už geriausią 1999 metų dokumentinį filmą „Kartą rugsėjį“ apdovanotas Kevinas Macdonaldas pristato dar vieną tamsią ir įtampos kupiną dramą, paremtą tikrais įvykiais apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių dingusio lobio paieškas Juodojoje jūroje. Įvairius prestižinius kino apdovanojimus pelniusio „Paskutinio Škotijos karaliaus“, „Marlio“, „Tikrosios padėties“ ir „Devintojo legiono erelio“ kūrėjas kviečia atsidurti itin pavojingai nusiteikusiame povandeniniame laive, kur jo įgulos laukia rimti ir gyvybę nunešantys pavojai, galintys kiekvieną iš jūreivių padaryti pasakiškai turtingais žmonėmis.

Apie ką mes čia…

Išmestas iš darbo kaip šuo, puikus jūreivis ir buvęs kapitonas Robinsonas gauna puikią progą gerai užsidirbti ir aprūpinti save iki pat gyvenimo pabaigos. Jis privalo kartu su savo buvusia įgula ir naujais nariais rasti Juodosios jūros dugne paslėptą, kadaise nuskendusio nacių povandeninio laivo lobį – 40 milijonų dolerių vertės aukso luitus. Tačiau iškeliavęs į tokią pavojingą misiją vyras nė nenutuokia, su kokiais priešais ir pavojais jam teks susidurti jūros dugne…

Kūrinio vidus

Ganėtinai ilgai lauktas naujas Kevino Macdonaldo filmas po peržiūros sukelia dvejopus jausmus. Pirmiausia, tai gana rimtai nuteikiantis, solidžią ir išties tamsią istoriją turintis filmas, kuriame galime pasigęsti tik vieno – personažų charakterių atsiskleidimo. Antra – tai tikras įvykiais paremtas pasakojimas, kuris leidžia suvokti, kokie beširdžiai ir nepasotinami yra žmonės. Visą tai vainikuoja režisieriaus pamąstymai apie žmogaus gyvybės vertę, prilyginus ją piniginiams ekvivalentams.

Filmas prasideda nuo svarbiausios scenos, kurioje pagrindinis personažas kapitoną Robinsoną paliekamas be darbo. Vyras bando visais būdais išsisukti iš šios nemalonios situacijos ir griebiasi paskutinio šiaudo, kurio kitame gale galima rasti neapsakomus turtus. Jis išsiruošia ieškoti Hitlerio lobio Juodosios jūros dugne. Tai daug ką pasako apie mus, žmones, kurie dėl papildomų skatikų pereitų net pragarą, ir nesvarbu, kad dėl lengvesnio gyvenimo galima paaukoti didžiausią turtą – gyvybę. Niekas niekada apie tai nepagalvoja, todėl Robinsono personažas puikiai atspindi mus visus.

Lygiai taip pat, kaip ir Robinsonas, jo įgula bando praturtėti visais įmanomais būdais, o kad pasiektų žymiai geresnio rezultato, dėl papildomų procentų iš to lobio, kuris gal net neegzistuoja, jie net pasiruošę pašalinti kelis konkurentus. Taip prasideda žmonių drama ir kova dėl išlikimo, tačiau, kaip visi puikiai žinome, dauguma iš mūsų esame savanaudžiai parazitai, nevertinantys mus supančiu žmonių. Filme tas atsispindėjo labai gerai, ypač, kai draugai tampa priešais vien dėl to, jog kažką reikėtų dalytis lygiomis dalimis. Ir taip, pinigai ir turtai neatneš tikros laimės, o tik ašaras ir pragarą siekiantiems vien tik pelno ir mato savo kelyje tik pinigų blizgesį, atstumdmi tuos, kurie yra šalia.

Juosta įsibėgėja jau nuo pat pradžios ir įtraukia į gana niūrų ir ne itin pozityviai atrodantį povandeninio laivo įgulos pasaulį, kuriame vyrauja atgrasi ir labai agresyvi nuotaika. Tai sukelia daug įtampos, nes žiūrovas nežino, ko galima laukti iš tokių neandertaliečių, kaip rusų jūreiviai, kurie šiame filme buvo parodyti išties brutaliai. Nežinia, kas ką nužudys, su kuo kils konfliktas, todėl tamsi drama akimirksniu persikūnija į labai protingai sukaltą trilerį. Šiame žanre režisierius ir jaučiasi geriausiai, vien tik prisiminus jo puikų 2009 metais pasirodžiusį politinį trilerį „Tikroji padėtis“. Taip pat filme netrūksta gerų pokalbių, vyriškų pokalbių apie gyvenimą, apie gyvenimo pasiekimus ir tikslus. Nėra jokių seilių, jokių šiltų pokalbių apie šeimas, vien tik vyriškos pareigos atlikimas aprūpinant savo artimuosius būtinais dalykais. Žinoma, visi šie pokalbiai nesukelia diskomforto ir neleidžia žiūrovams nuobodžiauti peržiūros metu, jie visi puikiai papildo ir pagyvina įtampos kupinas veiksmo scenas.

Apibendrinus šį, iki pat juostos finalo išlaikomos įtampos ir nežinios Kevino Macdonaldo filmą, galima pasakyti, jog tai ne silpnų nervų žiūrovams skirtas pasakojimas, kuriame be brutalumo atsiranda vietos ir psichologiniam smurtui. Tikroviškai ir gana žvaliai papasakotas filmas apie rusų ir britų jūreivių bendradarbiavimą ieškant kadaise nuskendusių Hitlerio turtų, gali drąsiai stoti į vieną eilę su tokiais puikiais darbais, kaip „72 metrai“, „U-571“ ir „K-19“, nors iki 1981 m. pasirodžiusio „Povandeninio laivo“ kokybės jam toloka.

Techninė juostos pusė

Techniškai juosta savo pateikiama niūria atmosfera ir labai šaltais, tiesiog pilkais atspalviais dominuojančia spalvų palete, atrodo labai tikroviškai ir kartu nenuteikia itin pozityviam filmui apie lobio paieškas Juodosios jūros dugne. Visam šiam procesui akomponuoja labai geras, šiek tiek drebančios kameros stiliaus operatoriaus darbas, kuris visos juostos metu atkreipia dėmesį į svarbiausias juostos vystymo detales ir personažų emocionalius persikūnijimus.

Garso montažas tose vietose, kai prasideda veiksmas arba pasitaiko labai įtempta situacija, puikus. Juostos kūrėjai puikiai pasidarbavo ties garsiniu juostos apipavidalinimu. Pats juostos montažas irgi neblogas, istorija pateikiama sklandžiai, intriguojančiai ir iki pat filmo galo neatskleidžianti to, kaip visgi galėtų pasibaigti šis pasiplaukiojimas.

Silpniausias visos šios techninės pusės atstovas – garso takelis, kurį filmui parašė Ilanas Eshkeris, visai neseniai džiuginęs mus savo darbu filme „Šaltoji Alisa“. Nykus, gana vangiai perteikiantis juostoje vyraujančia atmosferą ir nesukeliantis jokios dinamikos įtemptose scenose, kurias gelbėja tiek operatorius, tiek garso montažas. Nepaisant to tenka pripažinti, jog pačiam šio pasakojimo gale kelios kompozicijos pateiktos visai neblogai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kevinui Macdonaldui savo naujausiam filmui pavyko surinkti labai gerą aktorių komandą, kuri atrodė natūraliai. Pabrėžiu tai, nes daugumoje filmų, kuriuose pasitaiko rusų veikėjai, juos vaidina užsieniečiai labai juokingai ištardami žodžius. Čia režisierius pasikvietė tikrus rusus, kurie puikiai įsiliejo į bendrą juostos vaizdą.

Pagrindiniame vaidmenyje gana rimtas, šiek tiek susenęs, bet vis dar žavus ir puikiai vaidinantis moterų numylėtinis Jude‘as Law, kuris atliko dar vieną rimtą darbą. Apskritai, paskutiniais savo pasirodymais aktorius sugeba vis labiau nustebinti. Gerai ir be priekaištų atliktas personažas, kuriam pritrūko tik vieno – scenaristų malonės labiau atskleisti jo suvaidintą veikėją.

Antraplaniuose vaidmenyse galime pamatyti Scootą McNairy‘į, Beną Mendelsohną, Tobiasą Menziesą, Jodie Whittaker ir Michaelą Smiley‘į. Labiausiai iš visų antraplaniuose vaidmenyse pasirodžiusių aktorių džiugina vienas geriausių mūsų dienų rusų aktorių Konstantinas Chabenskis. Seniai didžiuosiuose kino ekranuose matytas aktorius gana neblogai pasirodė šiame įtemptame filme ir parodė, jog jis labai gerai pritampa ir užsienio produkcijoje.

Verdiktas

„Juodoji jūra“ – tai dar vienas geras, tikrais įvykiais paremtas įtempto siužeto, režisieriaus Kevino Macdonaldo darbas, kuriame vyrauja tikrojo vyriškumo ir žmogiškų silpnybių pavyzdys, įvyniotas į labai niūrią ir pesimizmu alsuojančią tamsią atmosferą. Ją papildo puikus aktoriaus Jude‘o Law pasirodymas vaidinant povandeninio laivo kapitoną, siekiantį atrasti Antrojo pasaulinio karo metais nuskendusius Hitlerio turtus.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
4.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles