Kai per televiziją matomų muzikinių šou per mažai, o dainuoti ar bent palydėti į šlovės kelią dainuojančiuosius norisi, imi ir sukuri debiutinį filmą ta tema. Jo autorius – Max Minghella. Nusprendęs jums parodyti, kas yra dainuojanti „Jaunoji žvaigždė“ (angl. „Teen Spirit“).
Pradėkim nuo to, kad nors tai yra ir debiutinis filmas, kuriuo šis jaunasis režisierius bando kopti į kino olimpą, – jis pats nėra toks ir nežinomas asmuo. Visi, susižavėję serialu „Tarnaitės istorija“ turbūt pamena Nicką Blainą – vairuotoją šeimoje, kurioje gyveno ir pagrindinė serialo herojė Džun Osborn. Vos 32-ejų britų aktorius, spėjęs suvaidinti ne viename seriale ar filme, gauti keletą ne tokių jau „nesvarbių“ apdovanojimų ir pagyrų, štai nusprendė eiti režiesieriaus keliu. Kas turbūt irgi nestebina, paskaičius šeimos biografiją – choreografė mama, Oskarą už režisūrą gavęs tėvas… tad obuolys nuo obels, kaip ten sako, žinot patys.
„Jaunoji žvaigždė“ – kukli mergina Violeta (aktorė Elle Fanning), norinti pabėgti iš darbų ir mokslo rutinos, iš prabanga neprimenančio gyvenimo provincijoje. Vakarais išsliūkinanti į vietinį barą dainuoti įkaušusiai auditorijai, susigundo galimybe išbandyt savas jėgas naujame televizijos dainų konkurse, į kurį kaip tik paskelbta atranka. Žinoma, ne ji viena su tokiais norais – ir pavydžios „klasiokės“, ir sužvaigždėti jau spėję, šiek tiek anksčiau kojas apšilę projekto naujokai, – kurie tikrai nepalengvina Violetos sėkmės siekimo.
Ši istorija skamba lyg ne pirmą kartą girdima. Scenarijaus vingriuose čia naujovių tikrai neišvysite – yra daugybė panašių istorijų, kuomet „Pelenės“, norinčios dainuoti/šokti/vaidinti, kilusios dažniausiai iš mažesnių miestelių, sukaupia visą drąsą ir išvažiuoja į kokį didmiestį laimės ieškoti. Ir dažniausiai tą laimę randa, nes tokioms istorijoms būdinga laiminga pabaiga. Kuo ši istorija visgi šiek tiek kitokia? Visų pirma, tai herojų pasirinkimas. Kurie, galbūt nėra labai kalbūs ir iki galo išbaigti, bet tomis svarbiomis detalėmis pasakantys daug. Violeta – lenkė, gyvenanti emigracijoje Anglijoje su mama (aktorė Agnieszka Grochowska). Neturėdama tėvo, tame pačiame bare, kuriame kartais dainuoja – atranda ja tikintį dėdulę – kadaise žymiu operos solistu buvusį, tačiau emigracijoje pavojingų pagundų keliu pasukusį kroatą Vladą (aktorius Zlatko Buric), kuris tampa jos vadybininku ir skatintoju tikėti savo sėkme bei talentu. Ir būtent toks skirtingų, ne „grynakraujų“ tos šalies, kurioje veiksmas vyksta, herojų vaizdavimas, – padaro šį filmą įdomesniu. Nes, kaip dažniausiai ir būna, jei esi mažiau vietinis – tau reikia daugiau pastangų įdėti randant vietą po saule. Jei tau apskritai ją kas duos, vien dėl vienos vienintelės priežasties – (kitokios) tautybės. O jei visi šie pagrindiniai veikėjai būtų buvę anglai – manau viskas būtų buvę aišku ir „pamatyta“ dar net nepamačius pačio filmo, istorija atrodytų lyg eilinė dokumentinė juostelė apie į tuos talentų šou besibraunančius jaunuosius talentus.
Filmą gelbėja pora dalykų. Pirmasis – pagrindinę heroję įkūnijusi Elle Fanning. Šviesiaplaukė, jaunutė mergina, tačiau turinti keisto žavesio – bendrame filmo kontekste, tame populiarių pop dainų mišiny, kuris lydi filmą, – ji atrodo kartais net antgamitiškai. Savo fiziniais duomenimis, vaidyba, ir tuo gerai ištransliuotu savotišku herojės užsisklendimu ir jaunatvišku nepatyrimu. Tiesa, kiek panašų: „kietos“ herojės, neoninių šviesų ir muzikos lydimą vaidmenį ji sukūrė „Neoniniame demone“ (angl. „The Neon Demon“) dar 2016-aisiais, kurį režisavo Nicolas Winding Refn. Tad patirties vaidinti gerąsias ar blogąsias keistuoles ji tikrai jau turi. Vos dvidešimt metų perkopusi aktorė, turinti jau dešimtimis skaičiuojamų vaidmenų filmografiją. Tad ir Maxui Minghellai, debiutiniam filmui pasikviesti tokią aktorę – nemažas pliusas ir protingas bei teisingas ėjimas.
Tačiau su minuso ženklu pasirodęs aktorius – Zlatko Buric, įkūnijęs Vladą. Ir jau nesupratau, ar tai aktoriaus, ar visgi tokio personažo kaltė – tas stipriai išreikštas kalbėjimas anglų kalba su akcentu (taip, suprantu, dauguma mūsų galbūt taip kalbam, ypač vyresnieji, tos kalbos išmokę tik nesenai), tačiau net ir su akcentu skambėjęs labai neįtikinamai. O blogiausia – kad tai vienintelis istorijos veikėjas, kalbėjęs gana banaliomis drąsinančiomis ir gyvenimo patirtį apibendrinančiomis klišėmis. Vėlgi, taip – tai vyriausias filmo herojus, tos patirties tikrai prikaupęs, tačiau žodžių dialoguose, tas mintis išreiškiančiuose, galimėjo rasti ir mažiau banalių. Bent jau mano akyse – tai buvo vienintelis, šiek tiek erzinantis dalykas.
Antrasis filmą išskirtiniu darantis kūrybinis sprendimas – vaizdo montažas. Iš turimos filmuotos medžiagos buvo galima sumontuoti nuspėjamą, nuoseklų, ir visiems puikiai pažįstamą siužetą. Tačiau to išvengta pasitelkiant daug maišymo: kadrų iš skirtingų scenų, laikotarpių. Pavyzdžiui, kai Violeta atlieka dainą atrankoje į televizijos šou, nepamatysite tos tylos ir susikaupimo prieš dainą, didingo momento ją atlikus ir susižavėjimo kupinų žvilgsnių iš atrankos teisėjų. Vietoj to – keletas sekundžių dainavimo prieš teisėjus, tuomet dainavimas ir muzikos klausymasis pievoje šalia mylimo gyvūno – žirgo, dainavimas bare prieš visai nesiklausančią auditoriją ir taip toliau. Garsas ir daina vientisi, tačiau vaizdai – nesuteikia vienodumo ar nuoseklaus vaizdinio pasakojimo. Ir taip istorija buvo pasakojama beveik visame filme. Ne, tai nepavirto mišraine, ir tai nepagadino siužetinės linijos ir kas joje vyksta, supratimo. Tai buvo tas kabliukas, kuris kaustė dėmesį visą filmą – operatoriaus ir montažo režisieriaus darbas čia atliktas tikrai profesionaliai, ir ganėtinai šviežiai, palyginus su įprastomis linijinio naratyvo istorijomis.
Apibendrinus – šis filmas neturi gilios moralinės potekstės, apart „siek savo tikslų ir tikėk savo jėgomis“, neturi net ir labai ryškių, labai sukrečiančių draminių istorijos taškų. Tačiau šis filmas turi labai stiprią vaizdinę pusę, įdomų montažą ir prikaustymą tomis kartais neoninėmis spalvomis scenose, norėti jų dar daugiau. Turi visą šių dienų pop muzikos popuri, kuri jau net šiek tapusi banaloka, tačiau jei jau filmas apie „Teen Spirit“ – būtent tokia muzika mūsų dienomis ir skamba jaunuolių ausyse. Ir dar turi Elle Fanning, kuri savo išreikštu žaviu kitoniškumu šiame filme, galbūt paskatins nors vieną sielą nebijoti jaustis kitokia.