„Popins prieš Peliuką Mikį“
Kino scenaristas ir režisierius Johnas Lee Hancockas, žiūrovams padovanojęs itin puikias ir gyvenimiškas dramas, kaip Clinto Eastwoodo režisuotą „Tobulas pasaulis“, kuriam jis parašė scenarijų ir labai jautrų, jau paties kūrėjo režisuotą 2009 metų pasakojimą „Nematoma pusė“, pavergusį daugelį žiūrovų visame pasaulyje, pristato dar vieną įsimintiną projektą.
Šį kartą kino kūrėjas kviečia žiūrovus atsidurti septintajame dešimtmetyje, Holivude, kuriame įtemptai vyksta darbai dėl „Merės Popins“ perkėlimo į didžiuosius ekranus ir kova tarp pono Disnėjaus ir knygos autorės dėl vizijos ekranizuojant populiarųjį literatūrinį kūrinį.
Apie ką mes čia…
Voltas Disnėjus jau dvidešimt metų bando gauti leidimą ekranizuoti visų mėgstamą pasakojimą apie auklę Merę Popins, tačiau tai jam sekasi sunkiai. Žinomas animacijos tėvas susidūrė su principinga britų rašytoja, viso pasaulio skaitytojams padovanojusia šią neįtikėtinai šiltą istoriją, kuri tiesiog nenori, kad iš jos kūrinio amerikiečiai pasišaipytų. Ilgas kelias link didingo filmo pastatymo prasideda ne kur kitur, o pačiame Holivude.
Kūrinio vidus
Lygiai prieš metus pasirodęs filmas apie Alfredą Hičkoką ir jo bandymą sukurti „Psichozę“ taip pakerėjo Holivudą, jog lygiai po metų pristatomas vos ne identiškas projektas, kuriame žiūrovams vaizdžiai parodomas dar vieno garsaus filmo kūrimo procesas. Išties, kažkas pasakytų, jog Holivudo scenaristams trūksta fantazijos, todėl pradėjo kurti filmus apie kitų filmų pastatymą. Iš vienos pusės, atrodytų tiesa, tačiau tokie filmai kaip šis parodo visą kinematografijos sunkumą ir supažindina eilinį žiūrovą su filmavimo užkulisiais. Tokiais būdais ir paprastas žiūrovas, kuriam kinas tik pramoga, sužino daugiau apie patį kiną. Tokios juostos lavina ir leidžia pamatyti visą kino kūrimo grožį, kuris yra tiesiog užslėptas.
Filmas prasideda nuo labai įdomios ir magiškos vietos – rašytojos namų. Jau nuo pirmų akimirkų jaučiama juostos šiluma ir detalumas. Veiksmas susikoncentruoja į Pamelos Travers pristatymą. Pamatome stiprios moters paveikslą, kuris giliai viduje yra jautri ir labai pažeidžiama asmenybė, kuriai jos literatūrinis kūrinys reiškia daugiau už patį gyvenimą. Pasidomėjus pačios rašytojos biografija, matome labai tikslų jos apibūdinimą. Scenaristai pristatydami šią garsią moterį pasidarbavo išties puikiai. Kartu matome ir britiškos kultūros subtilybes. Pabrėžiama rašytojos erudicija, jos manieros, pasaulėžiūra. Atvykus į Los Andželą, į Holivudą, viskas pasikeičia. Matome laisvai bendraujančius žmones ir jų gyvenimo būdą. Pats Voltas Disnėjus pristatomas kaip labai atsipalaidavęs žmogus. Žinoma, tai tik uždanga tikrojo Volto, kuris, kaip visi žinome, buvo tironas ir žmogus, mėgstantis labai viską kontroliuoti. Tokia abiejų personažų ir istorinių asmenybių priešprieša leidžia žiūrovams puikiai praleisti laiką kino salėje ir peržiūros metu stotį į vieno ar kito personažo pusę ir palaikyti jo požiūrį į situaciją. Kartu neapsieinama ir be sodraus ir puikiai pateikto humoro, kuris stipriai papildo filmo scenų prasmę. Ironija ir sarkazmas – tai vienas svarbesnių filmo aspektų.
Siužetinės linijos išplėtojimas ir pačios istorijos išdėstymas ekrane irgi labai patrauklus. Nors visi puikiai žinome, koks bus juostos finalas, tačiau įtampa filmo eigoje visgi atsiranda ir kartu padaro nemažą įtaką peržiūrai, kuri pavirsta į intriguojančią istoriją. Išties smagu, kai jaudiniesi dėl kūrinio, kurio ateitis priklauso nuo kelių žmonių susitarimo. Prisiminus pačią 1964 metų juostą, kuri tiesiog stulbinamai pateikta, galima įsivaizduoti, kiek jėgų ir nervų kainavo tiek vienai, tiek kitai pusei, kad jų bendras kūrinys išvystų dienos šviesą. Tokiais tempais ir siužetinės linijos privalumais filmo režisierius tiesiog privalo pakerėti bet kokį žiūrovą, kuris po peržiūros galbūt ir nubrauktų ašarą. Taip, tai tikrai tiesa, kad po filmo galima susigraudinti. Būtent tokį poveikį ir sukuria šis filmas, kuris savo lengvu, bet, kartu, įdomiu turiniu prikausto prie kedės dvejoms valandoms ir nepaleidžia iš šios pasakiškos vizijos iki pat jos finalo, kuriame, kaip ir kiekviename Disnėjaus filme, galima atrasti puikų moralą apie gyvenimo vertybes.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas išties atrodo nepriekaištingai. Labai gerai sudėliotos foninės spalvos, sudarančios bendrą vaizdą, primena vintažinį, anų laikų filmų modelį, kuris daugelį žiūrovų sugeba pakerėti ir dabar. Kaip pavyzdį galima paimti legendinio Billie Wyldero juostas ir jų stilistiką bei paties Disnėjaus prodiusuojamus vaidybinius filmus.
Filmą ir jo atmosferą puikiai perteikia kokybiškas garso takelis. Visos grojamos kompozicijos puikiai papildo scenas ir pabrėžia jų atmosferos būsenas, kurios gana dažnai kinta. Garso montažas irgi prisideda prie teigiamo atsiliepimo. Pats filmo vaizdas sujungtas su muzika užburia, todėl ekrane sukurta magija verta labai didėlės pagarbos juostos kūrėjui.
Vienu didesniu filmo pliusu tampa operatoriaus darbas. Jis dominuoja visoje juostoje. Kameros darbas kiekvieną personažą perteikia labai vaizdžiai, iš šono detaliai supažindina mus su kino kūrimo procesu ir, svarbiausia, sugeba apčiuopti kiekvieną svarbią juostoje rodomą detalę ir daiktą. Visa tai virsta į simbolius, vaizduojančius tiek patį Voltą, tiek Pamelą.
Montažo darbai taip pat nekelia jokių priekaištų. Istorija ir jos pateikimas visiškai nenukenčia, nėra loginių klaidų ir pačios istorijos koncepcija nebuvo pažeista. Viskas susižiūri vienu akimirksniu. Tokiuose filmuose toks montažas – tikras lobis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labai keista matyti, jog nei Tomas Hanksas, nei Emma Thomson, atlikę pagrindinius vaidmenis filme, nebuvo nominuoti JAV kino meno ir mokslo akademijos. Labiausiai keista dėl Pamelos Travers atlikėjos.
Emma Thomson, suvaidinusi pagrindinį moterišką vaidmenį filme, nuo pat pradžios iki galo neatsisakė savo dramatiško ir itin subtilaus personažo perteikimo, todėl stebėti jos vaidybą ekrane yra vienas didelis malonumas. Lygiai toks pat jausmas, kaip žiūrėti į Meryl Streep atliktą pagrindinį vaidmenį neseniai mūsų kino ekranuose pasirodžiusioje juostoje „Šeimos albumas: rugpjūtis“.
Tomas Hanksas 2013 metais du kartus pradžiugino kino žiūrovus ir savo gerbėjus skirtingais ir itin puikiais personažais. Čia Oskariniam aktoriui atiteko garbė įkūnyti patį Voltą. Kiekvienas aktorius neatsisakytų tokios garbės, todėl vien jau iš tos perspektyvos galima teigti, jog Tomas tikras laimės kūdikis. Kalbant apie jo suvaidintą veikėja, čia taipogi sunku prie ko nors prikibti. Pasižiūrėjus senus Disnėjaus įrašus ir pasidomėjus personą, matome analogišką vaizdą. Aktorius pasidarbavo iš peties, todėl filmo metu matome tokį Disnėjų, koks jis ir buvo. Tiek manieromis, tiek kalbėsena, tiek charakteriu.
Dviejų aktorių ir jų vaidinamų personažų priešpriešą papildo puikus antraplanių aktorių kolektyvas, kurį sudaro Paulas Giamattis, Colinas Farrellas, Jasonas Schwartzmanas, Bradley‘is Whitfordas ir B. J. Novakas. Išties, solidus papildymas, kuris savotiškai privertė pagrindinius aktorius atskleisti savo personažus tinkama linkme.
Verdiktas
„Išgelbėti poną Benksą“ – tai itin atviras, jausmingas, nuoširdus, graudinantis ir savo fonu kerintis pasakojimas apie legendinio Volto Disnėjaus pastangas ekranizuoti ne mažiau populiarios rašytojos knygą. Filme taip pat netrūksta tiesiog puikios pagrindinių aktorių vaidybos, įtikinamos ir įtraukiančios siužetinės linijos bei stipraus pamokslo pačioje pabaigoje, būdingo visiems žinomo animacijos tėvo sukurtiems filmams.
