2011 m. Prancūzijos spauda ūžė, kai į viešumą iškilo Versalio moterų kalėjimo direktoriaus Florent‘o Gonçalves‘o ir vienos iš kalinių – Emmos Arbabzadeh – itin artimas ryšys. Septyniolikmetė E. Arbabzadeh buvo nuteista devyneriems metams laisvės atėmimo už dalyvavimą bendrininkų grupėje, kuri 2006 m. itin žiauriai nužudė jauną žydą Ilaną Halimi. Šioje nusikalstamoje grupuotėje E. Arbabzadeh veikė kaip masalas – būtent ji įviliojo I. Halimi į mirtiną pasalą. Šis nusikaltimas susilaukė didelio atgarsio visuomenėje, tad vėlesnis kalėjimo direktoriaus F. Gonçalves‘o romanas būtent su šia kaline pridėjo ir taip komplikuotai istorijai dar daugiau aštrių detalių. Už tai, kad privilegijavo savo kalinę ir parūpino jai telefono kortelę, 2012 m. F. Gonçaves‘as nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Tais pačiais metais E. Arbabzadeh paleista į laisvę lygtinai. Nors žiniasklaida ir visais kampais ir nušvietė šią istoriją, F. Gonçlaves‘as nusprendė pateikti savąją versiją – 2012 m. pasirodė jo ir žurnalistės Catherine Siguret knyga „Mylėti draudžiama“ (pranc. „Défense d’aimer“), kurią 2016 m. į ekraną perkėlė savo režisūrinį kelią dar tik pradedantis Pierre‘as Godeau, prieš trejus metus debiutavęs drama „Žiuljeta“ (pranc. „Juliette“, 2013 m.).
Jauna kalinė Ana Amari (akt. Adèle Exarchooulos) perkeliama į naują kalėjimą – čia ji lauks teismo. Šiam kalėjimui vadovauja trisdešimt devynerių metų Žanas Firmino (akt. Guillaume Gallienne). Žanas karjera nepriekaištinga, asmeninis gyvenimas taip pat klostosi puikiai – namuose jo laukia mylinti žmona Eliza (akt. Stéphanie Cléau) ir žavi dukrelė Luiza (akt. Aliéonor Poisson). Darbe jis stengiasi tinkamai atlikti savo pareigas. Jam nesvarbu, dėl ko jo kalėjimo kalinės čia patenka – tą jis palieka spręsti teismui, jis tik stengiasi šių moterų buvimą čia padaryti kaip įmanoma pakenčiamesnį, kiek tai priklauso nuo jo kompetencijos. Panaši intencija jį skatina padėti Anai. Tačiau ilgainiui juos ima sieti kur kas artimesnis ryšys – neprotingas, negalimas, uždraustas ryšys be perspektyvos, negalintis baigtis niekaip kitaip, kaip tik didele nesėkme, už kurią teks labai brangiai sumokėti.
P. Godeau F. Gonçalves‘o istorija buvo smarkiai susidomėjęs dar prieš pasirodant jo knygai. Kaip ir knyga, taip ir filmas nesistengia išlikti objektyvus – priešingai, istorija pasakojama būtent iš F. Gonçlaves‘o (filme – Žano Firmino) požiūrio taško. Filmas tampa pasakojimu apie staigią ir gaivališką meilę, kuriai pagrindiniai personažai tiesiog neturi jėgų atsispirti, nors ir suvokia – ar bent turėtų suvokti – kad tai niekur nenuves. Kita vertus, Žanas Firminas nerodomas ir kaip gašlus ištvirkėlis, negebantis tramdyti savo seksualinių poreikių – ne, iš jo dirbtinai nedaromas seksualinis monstras. Iš esmės P. Godeau filme kalėjimo direktorius tampa savotišku meilės kankiniu, dėl jos rizikuojančiu viskuo, ką tik turi. Filme netgi nelabai aišku, už ką jis iš tikrųjų teisiamas – nepasidomėjus tikrąja istorija gali susidaryti įspūdis, kad jam teko atsakyti vien už tai, kad įsimylėjo kalinę ir palaikė su ja seksualinius santykius.
Vargu, ar galima sakyti, kad ši juosta siekia pateisinti pagrindinio veikėjo poelgius. Veikiau bandoma pamėginti suprasti ar net šiek tiek įsijausti į galvą dėl meilės praradusio Žano Firmino situaciją. Nes iš tikrųjų jo elgesiui nėra jokio kito paaiškinimo – ne kartą taip ir norisi pakartoti jo žmonos ištartą frazę: „Atsibusk!“, kai apakintas netvarios aistros, iš kuri jam nieko negalėjo duoti, o tik atimti, Žanas kuo toliau, tuo dažniau vaikšto skustuvo ašmenimis.
Filmas nuo pat pradžios veda į dėsningą pabaigą. Nebūtina žinoti tikros istorijos, kad nesunkiai nuspėtum filmo baigtį. Tad dažnai juosta pasirodo lėta ir per daug ištęsta. Ir vis tik stengiamasi žvelgti per Žano Firmino prizmę, jo vidinės dramos, ar, galbūt, jį visą užvaldžiusios aistros beprotiškumo iki galo atskleisti nepavyko, nepaisant visų įdėtų pastangų.
Pagrindinius filmo vaidmenis atlieka du Cezario laureatai – „Comédie Française“ aktorius Guillaume‘as Gallienne‘as ir jaunoji Adèle Exarchopoulos, išgarsėjusi savo vaidmeniu kontraversiškai vertintoje romantinėje dramoje „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ (pranc. „La vie d‘Adèle. Chapitre I et II“). Aktoriai savo darbą atlieka neblogai. G. Gallienne‘as dar kartą įrodo, kad yra ne tik puikus komikas, bet gali imtis ir rimtesnių vaidmenų – čia net nebelieka jo judesiams būdingo „minkštumo“. A. Exarchopoulos vaidyba taip pat įtikinanti – gal ir ne tokia aistringa ir gaivališka, kaip „Adelės gyvenime“, tačiau jos personažo emocijos neleidžia suabejoti jų tikrumu. Vis tik kažkokios jungiamosios grandies tarp šių personažų pritrūko – nors A. Exarchopoulos vaidinama Ana atrodo lolitiškai seksuali, tačiau bent iš pradžių ji labiau pavargusi ir apatiška, nei meilės nuotykių ištroškusi amazonė. Tad taip ir neaišku, iš ko ta pirminė aistra kilo Kita vertus – galbūt tai bandymas visą atsakomybę perkelti G. Gallienne‘o vaidinamam Žanui Firmino. Tačiau tokiu atveju šį romaną įplieskusi pirminė kibirkštis tampa dar labiau neaiški.
Techninė šio filmo pusė yra pakankamai stipri. Neblogas kameros darbas – išnaudojamos mobilios kameros teikiamos galimybės, paryškinamos reikalingos detalės, panaudojamas atitolinimas, gana estetiškai nufilmuotos erotinės scenos, šiek tiek pažaidžiama su šviesa. Taip pat keliose vietose pažaidžiama ir su vaizdo montažu. Garso takelis nevienalytis – daugiausiai naudojama šiuolaikinė muzika, tad lyriški ritmai dar pakankamai neblogai įsipina į filmo audinį, tačiau ryškiai nūdienos radijo hitai su rodomu vaizdu sunkiai susisieja.
„Išdavystė“ – tikrais faktais paremtas filmas apie negalimą, pražūtingą ir niekur nevedantį dviejų žmonių ryšį. Tam tikra prasme šią juostą galima vertinti kaip bandymą suprasti į tokią situaciją patekusio tikro asmens – kalėjimo prižiūrėtojo, dėl šio aistros priepuolio rizikuojančio viskuo – elgesį ir būseną. Filmas neteisia ir neteisina, tiesiog stengiasi viską parodyti iš labai žmogiškos pozicijos, tačiau lėtas tempas ir vangiai besivyniojanti eiga kažkur užgesina esminę kibirkštį, dėl ko galutinis rezultatas, matomas ekrane yra truputį nuvėsęs.
