Hobitas: nelaukta kelionė

The Hobbit: An Unexpected Journey

Hobitas: nelaukta kelionė

The Hobbit: An Unexpected Journey

„Ilgai lauktos kelionės pradžia“

Johnas Ronaldas Reuelis Tolkinas savo kūryba, fantazija, novatoriškumu pakerėjo milijonus skaitytojų visame pasaulyje, o jo sukurtas magiškas Viduržemio pasaulis iki šiol sugeba pritraukti daugybę jaunų ir senų knygų mylėtojų. 1937 metais išleidęs visų pamiltą „Hobitą“, o 1954-1955 metais epinę trilogiją „Žiedų valdovas“, rašytojas virto tikru dievaičiu fantazijos žanro gerbėjams, todėl ilgus metus buvo laukiama, kol kas nors ryšis ekranizuoti šiuos itin sunkiai įgyvendinamus kūrinius. Tokiam sunkiam žingsniui buvo pasiruošęs visai nežinomas režisierius, kilęs iš Naujosios Zelandijos, Peteris Jacksonas, kurio dėka pirmoji populiarios trilogijos dalis dienos šviesą pamatė 2001 metais. Filmas buvo labai karštai priimtas viso pasaulio, tiek gerbėjų, tiek kino kritikų, todėl juosta gavo net keturis Kino Akademijos apdovanojimus, bet, deja, tik už techninę pusę. Praėjus vos tik vieneriems metams, pasirodė dar sėkmingesnis serijos filmas „Dvi Tvirtovės“, kuris sugebėjo gauti per pus mažiau Oskarų, tačiau vizualiai filmas stebino nuo pradžios iki galo. Bet tai buvo tik tyla prieš audrą, nes 2003 metais pasirodžius finalinei daliai, tiesiog kiekvienuose apdovanojimuose buvo negailestingai naikinami konkurentai, o „Karaliaus sugrįžimas“ tapo trečiu kino istorijoje filmu, kuris sugebėjo pelnyti net vienuolika auksinių Oskaro statulėlių, tarp kurių triumfavo nominacijose už geriausią metų juostą, režisierių bei scenarijų, o ir tapo antru kino istorijoje filmu, kuris sugebėjo perkopti milijardo barjerą pajamų plane po 1997 metų „Titaniko“. Po tokio neapsakomo triumfo, būtų buvę logiška imtis pačios kelionės pradžios, tačiau dėl didelių skolų bei problemų su rašytojo paveldėtojais teko net devynis metus laukti „Hobito“, kurį drąsiai galima pavadinti vienu nelaimingiausių pastarojo dešimtmečio projektų. Dėl filmavimo delsimo keli režisieriai tiesiog atsisakė laukti, tarp kurių buvo ilgametis projekto prodiuserio Pitero Jacksono bičiulis Gilliermas Del Toras. Po meksikiečio atsistatydinimo ir didelių studijos bosų bei Tolkino gerbėjų prašymų į režisieriaus kėdę vėl atsisėdo pats didingos trilogijos apie Viduržemį kūrėjas, kuris ne tik sugebėjo grąžinti visus mus į tą nepakartojamą pasaulį, tačiau dar ir įstengė pateikti inovacijas bei sukurti revoliucinę kino industrijai technologiją, kuri leis žiūrovams stebėti visą veiksmą net keturiasdešimt aštuonių kadrų dažniu. Pirmą kartą istorijoje vaizdas pereina į naująjį lygį, o mes, žiūrovai, esame šios kino istorijos kūrimosi neatsiejama dalimi, todėl įspūdžiai po peržiūros dar ilgai turėtų išlikti atmintyje.

Apie ką mes čia..

Bilbo Baginsas – tai padorus, ramus, santūrus Hobitas, gyvenantis Grafystėje Hobitono miestelyje, mylimas savo šeimos ir draugų, niekada nesiveliantis į jokias avantiūras, mėgstantis ramybę, tačiau apsilankius burtininkui Gendalfui Pilkajam bei jo atvestiems nykštukams, ramus gyvenimas pasibaigia. Bilbas pakviečiamas į labai svarbią nykštukams kelionę, kur mažajam hobitui teks išgyventi sunkiausius išbandymus, susitikti su orkais, goblinais, troliais bei su mirtį nešančiu drakonu Smogu, tačiau ar namisėda sugebės nežūti kelionėje ir grįžti sveikas nežino niekas, net ir burtininkas Gendalfas.

Kūrinio vidus

Kaip „Tamsos riterio sugrįžimas“ buvo pats laukiamiausias pirmojo pusmečio kino projektas, taip „Hobitą“ neabejotinai galima įvardyti kaip patį geidžiamiausią kitos metų pusės filmą. Po tokių didelių problemų, kurios ištiko šią ilgai lauktą ekranizaciją, net ir buvo prarasta viltis dėl jos pasirodymo didžiosiose ekranuose, tačiau atsisėdus už vairo Piteriui Jacksonui, vėl širdyje užsiplieskė tikėjimas, jog visgi mūsų lauks naujas kino stebuklas. Įdomiausia, jog pati knyga nėra tokia jau ir didelė savo apimtimi, o ir labiau skirta jaunesnio amžiaus skaitytojams nei „Žiedų valdovo“ trilogija, todėl paskelbus apie dviejų dalių kūrimą kilo labai keistas jausmas, kokiu būtent būdu žinomas kino kūrėjas pateiks savo knygos viziją. Viskas gal ir būtų neblogai, bet žinant režisieriaus sugebėjimus ir jo išsakytą mintį, jog filmai bus sukurti tokiu pagrindu, kad iš karto po jų peržiūros būtų galima įsijungti „Žiedų valdovą“ nenukrypstant nuo istorijos, tuo pasinaudojo studijos bosai ir savo godumo dėka įkalbėjo Piterį Jacksoną dar vienam filmui. Todėl dabar net šiek tiek juokingai atrodo visas „Hobito“ projektas, kai iš vienos mažytės knygos sukuriama visa trilogija, kai kiekviena „Žiedų valdovo“ dalis buvo žymiai ilgesnė savo apimtimi. Pamiršus apie šias keistenybes, susiklosčiusias kūrybos stadijoje, reikia pripažinti, jog režisierius meistriškai padirbėjo prie literatūrinio kūrinio perteikimo, nors kai kurios vietos parodo, jog ir šį sykį jis vėl pabandė improvizuoti ir savo nuožiūra ekranizavo bei perteikė Viduržemio atmosferą kartu bandydamas sujungti „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“ į vieną visumą. Kas liečia scenarijų, siužetinės linijos eigą, tai prasidedant juostai ir jai įpusėjus veiksmas yra pateikiamas visiškas nuobodžiai, neužkabina, o ir nesijaučia epinės atmosferos, kurią buvo galima jausti pirmoje „Žiedų valdovo“ dalyje, kai ant kiekvieno kampo tykojo nepriekaištingai sukurtos ir širdį stingdančios scenos. Jaučiamas nusivylimas, tačiau jau antroji filmo pusė kaip diena ir naktis skiriasi nuo juostos pradžios – viskas atrodo magiškai, nepakartojamai, kvapą gniaužančiai. Stipriausia filmo dalis – tai neabejotinai tobuli vaizdai, kraštovaizdžiai, kuriais galima grožėtis vėl ir vėl, o tai užburia ir puikiai grąžina žiūrovą į tą nepakartojamą Viduržemį, kuriame pabuvojome lygiai prieš dešimt metų. Netrūksta humoro, kas pagyvina ir pirmąją juostos dalį, netrūksta ir staigmenų, kitaip nei knygoje pateiktų scenų, tačiau originalumas yra pagirtinas. Yra ir nemažai minusų, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į personažus, jie yra tiesiog kitokie, tas pats Golumas per daug kompiuterizuotas, nykštukai glamūriniai bei orkai atrodo visiškai ne orkiškai. Kompensaciją už gana nuviliančiai atrodančius veikėjus suteikia efektingos, brutaliai kraupios, meistriškos kovų scenos, kurios grąžina viltį, jog sekantys filmai vis labiau intriguos vaizdais, kaip tas buvo su visomis „Žiedų valdovo“ dalimis, kai su kiekvienu filmu papasakotos istorijos didybė vis augo ir augo į tikrų tikriausią epą. Bendrai žvelgiant į tai, ką mums parodo pirmoji „Hobito“ dalis, tai lygiai tokiu pačiu principu mes gauname antrą sukurtą trilogija, jog tai tik įvadas į tikrąjį veiksmą, nuotykį, kuris galbūt sugebės išlikti ilgai kiekvieno atmintyje.

Techninės pusės ypatumai

Tiek daug kalbų ir visokiausių neigiamų reakcijų buvo uždarose peržiūrose, kai buvo pamatytos kelios ištraukos keturiasdešimt aštuoniais kadrais, kad tai privedė studiją prie drastiškų žingsnių tobulinti naujai iškeptą technologiją, tačiau visgi galima pasakyti, kad per anksti buvo panaudota ši kino industrijai revoliucinė technologija, ir dar būtent tokiam svarbiam projektui kaip šis. Iki galo neišdirbta inovacija tai ne vienintelė problema. Didžiausią dėmesį prikausto tas faktas, jog prarandama „Žiedų valdovo“ atmosfera, žinoma, knygos visiškai skirtingos, tačiau po režisieriaus pažadų, jog bus galima iš karto žiūrėti abejus filmus, laukia didelis nusivylimas. Visgi žiūrint atrodo, jog stebėtume dokumentinį filmą, o ne fantazijos žanro epą, todėl žiūrovai pasirinkdami paprastą 2D arba nepriekaištingą 3D dvidešimt keturiais kadrais padarys gerą žingsnį siekdami gauti daugiau įspūdžių. Nors, žinoma, pamatyti dėl bendro išprusimo taip aptariamą visur technologiją irgi yra būtina, visgi ne kasdien pasirodo tokio formato juostos. Vizualiai pats filmas yra toks gražus, jog kiekvienas kadras, kiekviena scena yra išdirbta iki maksimumo, detalizavimas, vietovės tiesiog keri akis. Nuostabiai apgaubia visą juostą ir leidžia mėgautis kelione po Viduržemį tiesiog nepakartojamai jausmingas kompozitoriaus Howardo Shore‘o garso takelis, o dar kai operatoriaus pareigas atlieka tas pats „Žiedų valdovo“ trilogijos kameros specialistas Andrew Liesnie‘is, visiškai nekyla abejonių, jog techninė pusė yra nepriekaištinga, neskaitant tik tos naujos technologijos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Visų pamilti personažai ir jų atlikėjai grįžta, o tai puiku, kai kuriems žmonėms tai tikrų tikriausia paauglystės nostalgija vėl pamatyti didžiuosiuose ekranuose Gendalfą, Bilbą ar Frodą. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, britų kilmės aktorius Martinas Freemas, labiausiai žinomas iš televizinių projektų, gavo sunkią užduotį įkūnyti ir perteikti tokį Bilbą Baginsą, kuris yra ne tik knygos puslapiuose, tačiau ir tokį, kurį dar 2001 metais sukūrė seras Ianas Holmas. Reikia pripažinti, aktorius pasidarbavo iš peties, o jo įkūnytas hobitas puikiai atspindi jau seniau matytą portretą. Ne ką mažiau svarbus Gendalfo Pilkojo personažas, kurį vėl meistriškai suvaidino seras Ianas McKellenas, žinoma, čia jis ne toks šmaikštus, niūresnis, bet visgi kaip puikiai jis yra perteiktas. Trejetuką pagrindinių veikėjų papildo ir nykštukų princo personažas Torinas, už kurį padėkos keliauja Richardui Armitage, nes bendrai pasižiūrėjus į visus svarbius šios istorijos dalyvius, jo veikėjas yra įdomiausias. Nepamirštame ir puikaus Andy Serkiso Golumo amplua, nuostabaus grožios Galadrielės, kurią vėl suvadino žavioji Cate Blanchett, na o Elijah Wood kaip Frodas, Christopheris Lee kaip Sarumanas bei Hugo Weavingas kaip Elrondas žavi akis suteikdami nostalgišką jausmą viduje prisiminus pirmąją jų kelionę į viso pasaulio žiūrovo širdis.

Verdiktas

„Hobitas: nelaukta kelionė“ – tai visais aspektais kerinti didingos kelionės pradžia, su nepakartojamu vizualiniu kontekstu, stulbinančio grožio kraštovaizdžiais, už kuriuos esame dėkingi Naujosios Zelandijos florai, kvapą gniaužančiomis scenomis, nors ir kai kuriuose epizoduose yra šiek tiek persistengta su specialiaisiais efektais. Filmas, kuris dar ilgam išlieka atmintyje, apgaubtas nepriekaištingai širdį virpinančiu garso takeliu, bet visgi turi žymiai mažiau „Žiedų valdovo“ atmosferos nei buvo galima tikėtis, na o dėka HFR keturiasdešimt aštuonių kadrų vaizdo prarandama dar ir visa magija, kurią taip kruopščiai kūrė Piteris Jacksonas, todėl po pamatytų vaizdų, lygių dokumentikai, gali būti didelis nusivylimas po peržiūros susipažinus su naująja technologija..

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
7.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Anonimas / 2012 gruodžio 14

    turbūt straipsnio autorius ne į tą kino salę užėjo ar perspausdino kokį tekstą – vakar pats žiūrėjau Hobitą naujuoju HFR 3D formatu, ir įspūdis nerealus – švisesnis ir realesnis vaizdas, o turint omeny, kad filmuota lauke Naujojoj Zelandijoj, kur vos ne pati gamta magiškas dekoracijas atstoja, neįmanoma tuo nesigėrėti. 10/10

    • viesiaxxx / 2012 gruodžio 14

      Viso pasaulio kritikai šį filmą labai šaltai sutiko, o vertinti 10 tikrai nereikia. Filmas nėra ant tiek stiprus, kad būtų galima jį laikyti vienų geriausių šiais metais. Jokiais apdovanojimais net nekvepia ir pačios gildijos pripažino, jog tai ne tas projektas, kuris vertas pripažinimo. 🙂 Tikiuosi antras darbas bus geresnis.

  2. Karolis Račas / 2012 gruodžio 14

    Jei ne paslaptis, kokiame kino teatre žiūrėjote ?

  3. Breiknekas / 2012 gruodžio 27

    Tolkieno sukurtieji orkai ir goblinai- tai vienas ir tas pats 🙂

    • žiūrėtojas / 2012 gruodžio 31

      Ne, ne tas pats.

  4. m.d. / 2012 gruodžio 30

    Apie turini nesnekesiu, bet Kauno Forum Cinemas 1 saleje 3D HFR likau nusivyles:
    1) Be galo tamsus vaizdas
    2) Spalvu chroniskas trukumas
    3) Soap opera efektas, o gal tiksliau – kompiuterinio zaidimo efektas (nes PC zaidimus zaidzia 60fps ir pan)
    Isejau nesulaukes pabaigos. Kitas dalis ziuresiu tik 2D.