„Baubas“
Kadaise buvusios bene populiariausiu filmų žanru jaunimo tarpe, siaubo filmų tematikos juostos baigia išsisemti pamažu virsdamos į kraujo upių perpildytus naujos kartos bedvasius monstrus, kurių pagrindinis tikslas yra ne išgąsdinti žiūrovą, o sukelti pasišlykštėjimą, tačiau dėka tokių režisierių kaip Scottas Derricksonas kartais yra ir šviesių akimirkų, kai įnešama kartelis originalumo. Po gana sėkmingo 2005 metų siaubo trilerio „Emilės Rouz egzorcizmas“ bei 2008 metais pasirodžiusio fantastinio trilerio perdirbinio klasikiniam kino kūriniui „Diena, kai sustojo žemė“ nebuvo nieko girdėti apie amerikiečių režisierių iki dabar, kai pasauliui jis pristato patį baisiausią metų filmą, sukurtą pagal visas klasikines siaubo tradicijas.
Po įvykusios šiurpios žmogžudystės, kai visos šeimos nariai buvo pakarti, o jaunesnysis vaikas dingo be žinios, rašytojas Elisonas, kurio penkios minutės šlovės jau praėjo, bando išnarplioti šią ne itin malonią bylą kartu rašydamas savo naujausią knygą. Kartu su visa šeima persikraustydamas į naujus namus vyras pradeda uoliai dirbti, ieškoti įkalčių, tačiau radęs palėpėje dėžę su senomis juostomis jis supranta, jog tai visai kas kita, nei paprastas žmonių nužudymas. Kuo toliau jis įsivelia į tyrimą, tuo greičiau jis priartina save su šeima prie siaubingo galo, todėl kiekviena minutė delsimo gali kainuoti rašytojui brangiausia – jo šeimą.
Didžiausias šio filmo privalumas, žinoma, yra jo originalumas bei pati idėja. Visgi filmo scenaristų dėka mes gauname ne tik siaubo ir mistikos perpildyta juostą, tačiau ir pasakojimą lygų geriausių tradicijų detektyvui, todėl su kiekviena minute vis labiau žiūrovas įtraukiamas į pagrindinių veikėjų avantiūras. Siužetinės linijos eiga taip įtraukia, jog su kiekvienu staigesniu momentu tiesiog sukuriamas tobulas psichologinio spaudimo pamatas, lydintis iki paties šio šiurpaus pasakojimo finalo. Galima teigti, jog tokio aukšto lygio siaubo filmų kuriama vienetais, nes per pastaruosius penkerius metus pasigirti gana originaliu ir šiurpiu siužetu gali nebent Jameso Wano „Mirtina tyla“ bei „Tūnąs tamsoje“, nors pasaulyje šiuo metu karaliauja niekam tikę „Paranormalaus aktyvumo“ tęsiniai. Atsižvelgus į paskutinius žanro darbus, tai yra tiesiog šviežiausias požiūris į siaubo filmus, nes jame yra visko, tačiau tai pateikiama ne banaliai, o šiais metais iš visų pasirodžiusių juostų tai yra tikrai pats sunkiausias, baisiausias ir šiurpiausias siaubo filmas. Dažnai bandoma žaisti su mistika, mitologija, senove, parodant, jog tikėjimas anais laikais buvo labai stiprus, jog žmonės tikėjo tuo, ko bijojo, tačiau šių laikų gyventojui tikėjimas prietarais yra tik juokingas vyresnių žmonių užsėmimas, nors ignoruoti tikrai negalima, visgi senųjų laikų magija buvo labai stipri ir yra išsilaikiusi iki mūsų dienų. Drąsiai galima teigti, jog tai dar ir legendinio vaikų grobiko baubo naujoviška interpretacija, gana žaviai įpakuota į bendrą kontekstą. Juostai įsibėgėjant yra iškeliamos šeimos vertybės, ypač puikiai parodytas karjeristo bei darboholiko portretas, kuris atiteko Alisono personažui. Į akis krenta dar ir stilizacija, atmosfera, spalvos, sukuriančios labai stiprų pamatą juostai. Jokio humoro, kas tikrai labai džiugina, nes visgi kai pasirodo bent vienas beskonis juokelis, visiškai prarandama pusiausvyra tarp žanrų, dingsta rimtumas, šaltumas, tamsa. Kraupios smurto scenos net priverčia užmerkti akis po išvysto kraugeriško ritualo. Tai ganėtinai įsimintinas filmo braižas, būtent po visų niekam tikusių „Lemtingo posūkio“ lygio juostų, pagaliau žiūrovas gali pamatyti, kaip meistriškai sukurtame darbe galima balansuoti tarp smurtavimo ir mistikos, kurių suvienijimo dėka gauname labai nekasdienišką reginį, po kurio peržiūros dar ilgai sėdi ir galvoji apie pamatytą terorą ekrane.
Atmosferą palaikė ne tik vizualiai įtikinamas dekoracijų braižas, tačiau ir garso takelis, kurio pastangomis įtampa išlaikyta iki pat juostos galo, o dėka labai staigių garso variacijų mes išvystame tikrų tikriausią klasikinio siaubo etalono pasididžiavimą. Ne paslaptis, jog prie siaubo atmosferos prisidėjo ir garso montažas, dėka kurio šiurpios scenos pateikiamos dar siaubingiau, jog įtampa bei psichologinis spaudimas padidėja keletą kartų. Apskritai, tai bene šiurpiausios per daugelį metų girdėtos kompozicijos.
Juostoje dalyvauja nemažai aktorių, tačiau galima teigti, jog tai yra vieno aktoriaus pasirodymas ir tikrų tikriausias Ethano Hawke benefisas, kurio buvo laukiama labai daug metų. Visų pirma, jis yra lyg klasikinis Styveno Kingo personažas, rašytojas, kuriam nelabai sekasi. Visų antra, įtikinama vaidyba, po kurios joks kitas filme dalyvaujantis aktorius nesugebėjo net iš arti prisiartinti, todėl jo dėka filmas įgauna dar didesnio žavesio.
„Grėsmingas“ – tai unikali juosta, sukurta pagal tikrų tikriausias senąsias klasikinių siaubo filmų tradicijas, su intriguojančiu siužetu, puikiai pastatytomis šiurpą keliančiomis scenomis bei neįtikėtina pabaiga. Tai savo žanro atradimas, kurį be jokių abejonių galima įvardinti kaip patį baisiausią metų filmą, tačiau visgi iki pilno šedevro statuso pripažinimo šiek tiek pritrūksta.
