Natūralu, kad „Gerumo stebuklas“ neišvengia daugybės klišių. Filmas apie Ogį (akt. Jacob Tremblay), berniuką, kuris atrodo kitaip nei kiti vaikai, negali apsieiti be stipraus sentimentalumo. Tai yra istorija apie vaiką, kuris bando įsilieti į bendraamžių būrį ir tai darydamas susiduria su dideliais sunkumais, o tokio tipo drama visuomet balansuos ant banalumo krašto ir tikrai ne vieną privers vartyti akis.

Tačiau su tuo yra susijusi ir didžiausia filmo stiprybė. Pagal to paties pavadinimo R.J. Palacio romaną sukurtas filmas nebando apsimesti tuo, kuo nėra, panašiai kaip Ogis yra raginamas priimti savo situaciją, net jeigu jis neslepia, kaip sunku jam tai yra padaryti. Visgi filmas, nepaaukodamas savo nesibaigiančio saldumo ir skambių scenų, prideda paprastą ir efektyvią struktūrinę detalę: jis rodo ne vien Ogio, bet ir jo aplinkinių gyvenimus.

Tokiu būdu yra pateikiama Ogio tėvų (akt. Julia Roberts ir Owen Wilson) pasiaukojanti istorija apie tai, kiek daug jie atidavė siekdami savo vaikui sukurti kitų vaikų turimą gyvenimą. Kartu yra papasakojama apie Ogio sesę Via (akt. Izabela Vidovic), jos kartais sudėtingus (nors dažniausiai abipusiai palaikančius) santykius su broliu ir pasikeitimus jos pačios gyvenime. Galiausiai didelis dėmesys yra skiriamas Ogio draugui Džekui (akt. Noah Jupe) bei mokiniams ir klasiokams, kurių dalis palaiko Ogį, nors kiek didesnė dalis iš jo šaiposi.

Vėlgi, atskiros šių veikėjų istorijos dažniausiai turi tą pačią trajektoriją ir yra palydimos skambių, nedaug ką reiškiančių bei gražius norus turinčių frazių. Patys veikėjai taip pat nėra labai įdomūs, nors, netradiciškai, vaikų gyvenimas ir situacijos mokykloje yra įdomesnės nei suaugusiųjų, kurie yra paaiškinami tik kaip išskirtinai geri ir pasiaukojantys tėvai, nors tokiam filmui tai visai tinka. Ir nepaisant tokių trūkumų platesnės, su Ogiu tik netiesiogiai susijusios istorijos pasakojimas yra stipriausias šio filmo bruožas. Filmas pripažįsta tai, kad Ogio situacija išties yra neįprasta ir priverčianti aplinkinius keisti savo elgesį bei nuostatas, kad jie galėtų padėti savo sūnui, broliui ar draugui. Tai jiems patiems kainuoja draugus ar karjeras, ir jie nepersistengia kalbėdami apie tai, kad turi didesnį tikslą padėti Ogiui bei sugeba pripažinti, kad jiems yra skaudu atsisakyti su svarbių dalykų.

Bendruomeniškumas išties yra turbūt labiausiai netikėta nuspėjamo filmo dalis, ir gal tame yra genialumo. Apie gerumo svarbą ir neribojamą pasiaukojimą kalbantys filmai dažniausiai turi pagrindinį veikėją palaikančių aplinkinių armiją, tačiau rečiau pripažįsta tiems aplinkiniams kylančius sunkumus ir dažniau priverčia patį pagrindinį herojų susiimti ir nugalėti savo priešus. Šiame filme to šiek tiek yra, nors didžiausias dėmesys yra skiriamas būtent Ogio palaikymui, savų jausmų reiškimui ir žinojimui, kad artimieji padės išgyventi sunkias situacijas. Parodymas, kad ne tik Ogis, tačiau ir jo draugai ar tėvai turi tas pačias problemas (tvarkymasis su pasikeitimais gyvenime, liūdesio ir džiaugsmo scenos) tam tikra prasme parodo, kad Ogis nuo kitų skiriasi ne tiek ir daug, kiek jis pats galvoja.

Toks bendravimą skatinantis filmo stilius kartu leidžia atsiskleisti aktoriams, kuriems tokie jautrūs filmai kartais atrodo pernelyg lengvi, pasirodymuose turintys mažai subtilumo, nors kartu darantys įspūdį savo tiesmukišku emocionalumu. Pavyzdžiui, visi iš anksto žino, kad jausmingų scenų pilname filme J. Roberts bus puiki, ir taip tikrai ir yra: pavargusią motiną išverktomis akimis ji vaidina tobulai. Taip pat yra ir su jautrumu visad pasižyminčiu O. Wilsonu. Tik vis tiek filmo žvaigždė yra Ogį įkūnijantis Jacobas Tremblay, tas berniukas, kurį turėjo nominuoti Oskarui už 2015 metų „Kambarį“, bet nenominavo, ir čia yra viena didesnių šių laikų Oskarų klaidų. Vienaip ar kitaip, jis čia parodo mažai subtilumo, bet gerąja prasme, kuomet vaidyboje lieka tik emocijos. Jis išryškina savo vaikiškumą užkadriniuose monologuose ir yra visiškai grynas jautresnėse filmo scenose. Artimiausiu metu jį Holivudas graibstys be sustojimo ir jis kiekviename projekte bus ryškiausias iš visų, taip kad ruoškitės.

Konkretesnės filmo dalys nenustebins niekuo. Režisūra yra kuo mažiau lendanti į akis ir aptempta silpnu filtru, kur viskas yra šiek tiek ryškiau nei turėtų būti, ir čia yra technika, pasiskolinta ir saldžiųjų filmų, rodomų tik per televizorių savaitgalio popietę. Muzika yra parinkta taip, kad parodytų, kaip žiūrovai turėtų jaustis, kada turėtų būti smagesni ir kada turi paverkti, jeigu tai dar nebus aišku iš pačios istorijos. Kai kurios siužeto detalės yra net pernelyg klišinės; pavyzdžiui, Ogio skriaudėjai mokykloje yra banalių turtingų tėvų vaikai, stebuklingai išmokstantys kažkokią pamoką, tačiau vėlgi, einant į tokį filmą kažko kito ir nesitiki.

Būtent tai „Gerumo stebuklui“ ir padeda. Jūs gausite filmą su tokiu siužetu, kokio ir tikėjotės, tik viskas bus vos vos geriau ir vos vos kitaip. Filmas nebando apsimetinėti ir priima savo lemtį būti saldžiu, apie gerumą daugiau šnekančiu nei jo parodančiu filmu, ir tai vis tiek žavi. Tik kartais per daug.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles