Niujorkas jau skersai išilgai yra išvažinėtas ir išvaikščiotas kino kūrėjų. Tačiau mes, žiūrovai, režisierių ir scenaristų pakviesti vis leidžiamės po šio miesto gatves ir žiūrime į vieno didžiausių pasaulio miestų pasakojamas istorijas. Sunku paneigti, kad „Didysis obuolys“ turi savo magijos ne tik realiame gyvenime, bet ir filmuose. Tad dar kartą leiskimės į Niujorko gatves, skersgatvius ir įvairaus plauko rajonus. Šįkart mus kviečia režisieriai broliai Benas ir Joshas Safdie, kurių naujausias darbas „Geras laikas“ (angl. „Good Time“) jau spėjo susilaukti pagyrų bei liaupsių Kanų kino festivalyje.
Trumpai apie siužetą
Konis (akt. Robertas Pattinsonas) kartu su protiškai atsilikusiu jaunesniu broliu Niku (akt. Benas Safdie) įvykdo banko apiplėšimą. Koniui pavyksta pasprukti nuo teisėsaugos, tačiau jo neįgalus brolis patenka į policijos rankas bei uždaromas į kalėjimą. Kad išgelbėtų Niką, Koniui teks patirti įvairių išbandymų Niujorke vieną beprotišką naktį.
Broliai šaunuoliai
„Gerame laike“ pagrindine varomąja jėga tampa stiprus broliškas ryšys ir jų meilė. Gal kiek ir per daug sentimentali ir romantiškomis šviesomis nutvieksta yra ši mintis, tačiau būtent tai pirmiausia šauna į galvą susigulėjus mintims po šio filmo.
Sunku būtų Konį pavadinti teigiamu veikėju. Greičiau tai antiherojus, turintis savas moralės normas, kuriomis ir vadovaujasi, žengdamas per gyvenimą. Tokiomis vertybėmis tikrai nėra pagarba kitų žmonių nuosavybei, socialinio ar bet kokio teisingumo viršenybės gerbimas. Juk Konis yra banko plėšikas, nusikaltėlis, savanaudė asmenybė, kuriai nėra ypatingai svarbios visuomenės nustatytos ribos ar priimtos normos.
Vis tik, pagrindinis filmo veikėjas nėra visiškai morališkai degradavęs žmogus, kuriam nėra nieko švento. Jo vertybinis pamatas remiasi į jo paties susikurtą šeimos sąvoką. Tačiau tai nėra aklas atsidavimas ar pagarba žmonėms su kuriais sieja kraujo ryšys (kaip galima suprasti, Konio ir jo močiutės santykiai nėra patys šilčiausi). Pagrindiniam veikėjui šeimos sąvoka susiveda į vieną asmenį, jo brolį Niką. Dėl jo jis pasiryžęs rizikuoti ir pastatyti save į nevisada palankias situacijas.
Mes iki galo nesuvokiame tikrojo Niko požiūrio į savo brolį ir jausmų jam. Taip yra ir dėl tam neskiriamo laiko, ir dėl veikėjo protinės negalios. Tačiau Konio jausmai ir turimas ryšys su broliu yra tikri. Vystantis siužetui mes pamatome, jog R. Pattisono veikėjas gali manipuliuoti, naudotis kitais žmonėmis. To jis nedaro su Niku. Neįgalus brolis nėra lygiavertis jo pagalbininkas, greičiau trukdis. Tačiau Konis įtraukia brolį į savo veiklą, giria jį ir rodo Nikui, jog šis jam yra be galo reikalingas. Žinoma, Konis turi savitą suvokimą apie tai, kas yra naudinga broliui. Tačiau rūpestis yra natūralus ir nesavanaudiškas.
Purvas ir neonas Niujorke
Ir tas broliškas ryšys įstumia Konį į keistų įvykių virtinę. Galėjo jis ramiai „pasiplauti“ iš miesto. Bet šiam veikėjui yra svarbesnių dalykų gyvenimei nei asmeninis saugumas ar gerovė.
Jeigu pažiūrėtume iš vieno kampo, tai „Gero laiko“ struktūra yra ganėtinai paprasta. Pagrindinis veikėjas turi įvykdyti vieną ar kitą užduotį, priimti sprendimą. Tai galiausiai turi jį nuvesti galutinio tikslo link. Filmas yra nedidelis herojinis epas, nuleistas ant žemės, sumaišytas su Niujorko gatvių purvu ir apšviestas neoninėmis iškabų šviesomis.
Iš kitos pusės, situacijos, į kurias patenka Konis, yra visiškai absurdiškos ir tragikomiškos. Pasitelkus kitas priemones ar „apvilkus“ kūrinį stilistiškai kiek kitaip, „Geras laikas“ tikrai galėjo virsti eiline nesąmoningų sutuacijų kupina komedija ar komiška drama. Tačiau seanso metu juoko nebuvo ypatingai daug. Ir tai yra visiškai suprantama.
Broliai Safdie galėjo slystelėti ir nugarmėti į banalios komedijos griovį ar nukeliauti į jau matytą klišinį kino pasaulį (kas šiek tiek jautėsi scenoje, kur ką tik iš kalėjimo paleistas Rėjus pasakoja Koniui savo pirmąją dieną laisvėje). Tačiau režisieriai nesuklydo ir paprastu principu struktūrizuotą siužetą bei absurdiškas situacijas papasakojo purvu ir apatija dvelkiančiu tonu.
Nors visą istoriją įžiebusią kibirkštį aš kiek ir išaukštinau, herojiškumo ar romantizmo „Gerame laike“ nedaug. Filmas apnuogina žmonių savanaudiškumą ir empatijos trūkumą. Principais „kad svarbiausias žmogus man esu aš pats“ ar „po manęs nors tvanas“ vadovaujasi daugelis filmo veikėjų. Tas pats Konis irgi. Nors yra vedamas kilnaus tikslo, jis naudojasi žmonėmis, juos išduoda ir didelės sąvigraužos dėl to jo veide nematome.
Žaidimai akims bei ausims
Didelę dalį savitos filmo dvasios sudaro techninė juostos pusė bei stilistinis apipavidalinimas. Filmo kūrėjai neblogai sužaidė su spalvine gama, kas suteikė scenoms tinkamą nuotaiką. Labai smagiai žiūrėjosi kameros darbas. Stambūs, o kartais net labai stambūs kadrai pastatydavo žiūrovą į labai artimą santykį su veikėju, kartais šiek tiek nejaukų ar įtemptą. Tačiau operatorius leisdavo mums ir atsipalaiduoti bei stebėti puikius kadrus iš aukštai, kuriuose matyti naktinio Kvinso rajono peizažai, nudažyti neoninėmis spalvomis, ir per juos keliaujantis Konis su netikėta kompanija.
Įtampą ir nerimą kūrė ne tik operatoriaus meistriška akis, bet ir muzika. Ekspermentinės elektroninės muzikos kūrėjo „Oneohtrix Point Never“ sukurtas muzikinis takelis kartais geriau piešė filmo nuotaiką už ekrane matomus vaizdus. Kompozicijos papasakodavo tai, ką būtų buvę sunku išskaityti iš Konio veido ar jo veiksmų.
Kūriniai kartais ne patys išreikšdavo emocijas, bet jas ypatingai užaštrindavo. Taip ne itin malonios situacijos veikėjams tapdavo ir nelabai maloniu laiku žiūrovams, nes muzika skambėdavo ypač garsiai, kartais net erzinančiai. Garso takelis „Gerame laike“ veikė labiau ne kaip pagalbinis, o kaip vienas iš esminių veiksnių, pasakojančių istoriją. Ne veltui Kanuose muzikos kūrėjo darbas buvo apdovanotas kaip geriausias.
„Oneohtrix Point Never“ sukurtomis kompozicijomis būtų sunku mėgautis be vaizdo ekrane, tad „Gero laiko“ siužetas su muzikiniu takeliu susiliejo į nedalomą vienį. Atskirai įsijungti būtų galima nebent paskutinį ir titulinį filmo singlą „The Pure and the Damned“, kuriame dainuoja roko muzikos legenda, seksualiausias septyniasdešimtmetis vyras Žemės planetoje Iggy‘is Popas. Ir nors tai ir yra solidi daina, ji daug puikiau veikia kaip filmo epilogas, o ne kaip atskiras kūrinys.
Veidai ir vardai
Robertas Pattisonas nebegeria kraujo, nebesimeilina su akmenveide Kristen Stewart, o kala į klyną savo aktoriniu pasirodymu. Prieš keletą metų tai atrodė kaip utopija, tačiau dabar šis aktorius renkasi vis rimtesnius vaidmenis ir rekonstruoja savo kadaise cukrumi apibarstytą karjerą.
Konio personažas tikrai nebuvo iš lengvųjų. Antiherojus, turintis savitus moralės principus. Asmenybė, savyje sutalpinanti savanaudiškumą, brutalumą ir… globėjiškumą. Toks kompleksiškas veikėjas teko R. Pattisonui ir reikia pripažinti, jog jam pavyko susidoroti su užduotimi. Konis tikrai yra vienas įsimintinesnių veikėjų pastarojo meto kriminalinio kino žanre. Jam dar tolokai iki Roberto De Niro įkūnyto Treviso Biklo filme „Taksi vairuotojas“ (angl. „Taxi Driver“). Tačiau su Ryano Goslingo bevardžiu vairuotoju iš „Važiuok“ (angl. „Drive“) R. Pattisono suvaidintas Konstantinas „Konis“ Nikasas yra vienoje lygoje. Neabejotinai geriausias darbas jo karjeroje.
R. Pattisonas buvo pagrindinė filmo žvaigždė, kuri nešė kūrinį ant savo pečių. Tad kitiems aktoriams rampos šviesų teko mažiau. Nesu didelis gerbėjas, kai režisieriai savo filmuose atlieka esminius vaidmenis. Šį kartą, žinoma, kalbame ne apie pasirodymo trukmę, o apie įtaką istorijai. Beno Safdie suvaidintas Nikas ir buvo pagrindinė „Gero laiko“ istorijos beprotybės priežastis. Ir nors norėčiau, kad tokio nedidelio kūrybinio narcisizmo būtų kuo mažiau, tenka pripažinti, jog vienas iš brolių Safdie tikrai netapo šaukštu deguto.
Trumpai, bet ganėtinai efektingai pasirodo iš „Grėsmingojo aštuoneto“ (angl. „The Hateful Eight“) prisimenama Jennifer Jason Leigh. Jos veikėja, nors ir šmėžavo ekrane nedaug, buvo labai svarbi parodant Konio daugialypiškumą. Aktorė netapo tik vardu pabaigos titruose, jos darbas buvo įsimintinas.
… ir pabaigai
„Geras laikas“ yra kokybiškas kino patiekalas, kurį su malonumu degustuos ir patyręs kinomanas, ir pramoginio kino gerbėjas. Estetiškas, bet taip pat ir labai purvinas. Tamsus, bet ir apšviestas Kvinso užkandinių iškabų šviesų. Broliai Safdie sukūrė filmą, kurio pavadinimas sufleruoja, kaip daugelis iš jūsų praleis šimtą minučių kino salėje.
