„Šuns dienos“
Tamsios, groteskiškos atmosferos meistras, unikalus savo stiliumi režisierius Timas Burtonas meistriškai moka kurti ne tik pavažiavusius vaidybinius filmus, tačiau puikiai išmano ir animacijos meną. 2005 metais žiūrovams pristatęs savo pirmą filmuką „Mirusi nuotaka“, kuris buvo pagerbtas Kino Akademijos nominacija už geriausią metų animacinį projektą, ekscentriškas kino kūrėjas parodė, jog šiame žanre galima eksperimentuoti į valias, o tuo labiau pritaikyti bet kokią fantaziją žaidžiant ir eksperimentuojant su stiliumi. Po sėkmingų kitų projektų, pripažintas režisierius pristato savo naują darbą, kuris buvo įkvėptas dar 1984 metais sukurtu vaidybiniu filmu apie mirusį šuniuką. Tačiau tas darbas buvo toks nesėkmingas pačiam kūrėjui, kad Timo Burtono vardas, Dinesnėjaus pagalba, galėjo būti užmirštas dar devintajame dešimtmetyje. Naujausio filmo kūrėjai kviečia vyresnio amžiaus žiūrovus susipažinti su nekasdieniškos animacijos reiškiniu, pagardintu tamsa bei įvyniotu į juodai baltą vaizdą iš paties grotesko meistro – Timo Burtono.
Apie ką mes čia..
Viktoras – ramus berniukas, stropus mokinys bei mylimas tėvų sūnelis. Jo didžiausias gyvenimo džiaugsmas yra keturkojis bičiulis Sparkis, su kuriuo vaikinas praleidžia labai daug laiko. Įvykus nelamingam atsitikimui, Viktoro šuniukas miršta, o vaikinas užsidaro savyje. Jo didžiausias noras – gražinti augintinį į gyvųjų pasalį. Suradęs būdą, jaunuolis prikelia iš anapus Sparkį, tačiau jis net nepagalvojo, kiek jiems sunkumų teks išgyventi, kad pagaliau vėl viskas atsistotų į savo vėžias.
Kūrinio vidus
Prisiminus puikų 1984 metų filmą, kuris visgi nebuvo labai sėkmingas pačiam režisieriui, tiek Disnėjaus, tiek paties Timo Burtono žingsnis perkelti šį charizmatišką veikėją į animacijos žanrą yra pagirtinas. Daugiau laisvės kūrybiniame procese gavęs režisierius įkvėpimo pasisėmė ne tik iš pirmtako, tačiau visos šios graudinančiai šiltos istorijos metu galima pastebėti ir daugelio jo kitų projektų detales. Visų pirma, pastebima aliuzija į jo režisuotą pirmąjį pilnametražį filmą apie Betmeno nuotykius, o šikšnosparnio simbolis taip ir sako, jog nereikia pamiršti jo įdėto darbo į šį veikėją, net jeigu ir visas pasaulis dabar žavisi Christophero Nolano vizija. Kitas filmas, tai žinoma „Vabalų sulčių“ interpretacija, bet veiksmo eigos prasme, o jau dėl aplinkos reikia dėkoti kultiniam „Edvardui žirkliarankiui“. Bet visgi svarbiausias aspektas, jog šio animacinio filmuko dėka pagerbiama legendinė kino ir literatūrinių kūrinių ikona – Frankenšteinas, o pats pasakojimas – tai taikli genialaus mokslininko, sukūrusio monstrą, priešistorė. Mes gauname ne tik unikalų savo stiliumi kūrinį – mes gauname naujai pateiktą viziją, o tai šiais laikais labai retas reiškinys animacijoje, žiūrint į kelių metų šio žanro produktus. Žinoma, filmas tikrai yra skirtas ne kiekvienam, nes ne visi sugeba suprasti kino kūrėjo idėjas, jo beribės fantazijos gilumą, tačiau susipažinti su tikrai retais kinematografijos reiškiniais privaloma bet kuriam šia meno šaka besidominčiam žmogui. Burtono dėka išlaikoma ne tik bauginanti atmosfera, tačiau ir komedijos nepritrūksta, nors labiau matomas juodojo humoro perteklius beveik kiekvienoje scenoje. Taipogi iškeliami ir kiti svarbūs kino monstrai, kaip Godzilos arba Gremlinų interpretacija, o tai žavu, tikrai žavu, kai iš dalies su pašaipa bandoma kritikuoti visus šių padarų keistus bruožus. Scenarijaus atžvilgiu žvelgiant giliau taip pat matosi, kad yra iškeliamos šeimos vertybės, draugystės svarba, bei mokslas, kuris atveria akis į platųjį pasaulį žmonėms, kurie gyveno tamsoje. Minusų irgi yra, bet čia jau siužetinės linijos kaltė – šiek tiek chaotiškai sukuriamas veiksmas, o tuo labiau juostos kulminacija, bet čia tik maži aspektai šios juostos pilname vaizde. Apskritai, šį animacinį perlą galima įvardinti kaip vieną geriausių pastarųjų metų šio žanro darbų, kuris savo originalumu lenkia „Ledynmečius“, „Madagaskarus“ ir kitus ant konvejerio štampuojamus filmukus.
Techninės pusės ypatumai
Šis animacinis 1984 metų pirmtako perdirbinys yra unikalus dar ir tuo, kad viskas buvo sukurta autentiškai, naudojant kuo mažiau kompiuterinės technikos, todėl ekrane žiūrovas gali stebėti lėlių pasirodymą, o ne specialiųjų efektų kratinį. Konvertuotas į trimatę dimensiją filmukas šiek tiek keistai atrodo žiūrint į jo juodai baltą foną, tačiau būtent šio efekto pagalba įgaunama tikrai bauginanti atmosfera, nes kai kurie juostos personažai yra taip šlykščiai atrodantys, jog jiems pasirodžius prieš akis galima ir krūptelėti nuo pamatyto vaizdo. Labai senamadiškos dekoracijos priverčia pasijausti praeitame amžiuje, o nuostabus garso takelis tiesiog sušildo širdį, bet būtent jo pagalba irgi sukuriama praeitų dešimtmečių filmų braižas, nuotykis, kuris tęsiasi amžinai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Keisčiausia šio kūrinio proceso dalis, jog prie įgarsinimo neprisidėjo mylimiausi kino meistro ekrano didvyriai, Johnny Deppas bei režisieriaus išrinktoji mūza, britų kilmės aktorė Helen Bonham – Carter. Tuo tarpu savo darbą įdėjo kiti ne kuo mažiau svarbūs bei jau su kino grandu bendradarbiavę aktoriai. Puikiaisiai į savo vaidmenis įsikūnijo Martinas Landau bei Winona Ryder, kurie savo balsais tiesiog sukuria Burtonišką atmosferą. Kiti kolektyvo dalyviai perteikė veikėjus iš gerosios pusės, matėsi sunkiai įdėtas darbas tobulinant personažo efektingumą vien tik balso dėka, todėl didėle padėka skiriama visiems dalyviams už sunkiai įdėtą darbą garsinant šią animaciją.
Verdiktas
„Frankenvynis“ – tai tikras kino meistro Timo Burtono stebuklas, ilgai lauktas po 2007 metų „Svynio Todo“ triumfo, nešantis savo viduje labai daug pozityvios energijos, bauginančios, žavios atmosferos, bei kartu puikiai pateikiantis užsibrėžtą tikslą parodyti kino mylėtojams visiškai kitokio animacinio žanro filmą, kuris žymiai brandžiau atrodo savo brangesnių kolegų fone ir tuo pačiu savo pastatymu lenkia techniškai tobulesnes juostas.
