Debesų žemėlapis

„Reinkarnacija“

2004 metais pasirodžius tarptautiniam Davido Mitchello bestseleriui „Debesų žemėlapis“ įvairios kino studijos ir prodiuseriai įnirtingai varžėsi dėl teisių ekranizuoti šį unikalų savo idėja literatūrinį kūrinį, tačiau rašytojo kategoriškumas privedė prie to, jog dauguma investuotojų tiesiog nuleido rankas su savo bandymais perkalbėti užsispyrusį plunksnos meistrą, bet prieš dvejus metus į projektą pakvietus pačius „Matricos kūrėjus“ filmavimui visgi buvo duota žalia šviesa. Nusipelnę kino revoliucionieriai, brolis ir sesuo Watchowski, padovanoję vieną unikaliausių praeito dešimtmečio mokslinės fantastikos stebuklą, „Matricos“ trilogiją, kartu su vokiečių kilmės filmų kūrėju Tomu Tykweru, atsakingu už 1998 metų kultinės juostos „Bėk, Lola, bėk“ pastatymą bei 2006 metų puikią Patricko Suskindo romano ekranizaciją „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, pristato patį brangiausią visų laikų nepriklausomo kino projektą, kuris savo tobulai perteikta vizualine puse pabandys perkelti žiūrovą į dar neregėto grožio pasaulį ir filosofiškai paaiškinti, kokia visgi yra ta gyvenimo prasmė.

Apie ką mes čia..

Kiekvienas žmogus turi sielą, todėl mirštant kūnui ji keliauja toliau, randa naują vietą apsigyvenimui. Kiekvienas nulemia savo likimą, todėl sekantis gyvenimas priklauso nuo to, kaip mes elgiamės dabartyje. Šeši pasakojimai, šeši gyvenimo etapai ir šešios pagrindinės sielos, kurias sieja viena – surasti gyvenimo prasmę, pasiekti meilę, palikti po savęs kažką, todėl kiekvieno iš herojų sprendimai gali privesti prie lemiamo taško ir galbūt visos žmonijos pabaigos.

Kūrinio vidus

Reikia pripažinti, jog filmo režisieriai yra tikrai drąsus ir iššūkių nebijantys žmonės, nes be jokių abejonių galima teigti, jog tai yra vienas sunkiausiai ekrane įgyvendinamų šių dienų romanų. Žinoma, galima šią juostą priimti iš dviejų pozicijų – kaip literatūrinio kūrinio ekranizacija, arba tiesiog kaip vieną originaliausių šių dienų filmų, nes visgi pati idėja yra stulbinanti, tačiau vertinant būtent iš ekranizacijos pusės tai gana vidutiniškai perkeltas kūrinys į plačiuosius ekranus, bet su puikiausia režisūra. Scenaristams pritrūksta ne tik vaizduotės prie knygos interpretacijos, bet yra pamiršta nemažai esminių detalių, o ir pats pasakojimas labai nutolsta nuo to bendro vaizdo, kuris yra pateikiamas romano puslapiuose. Įsijausti nuo pirmųjų juostos minučių yra labai sunku, nors tokią pačią pradžią turi ir pati knyga, tačiau per greitai žaidžiama vaizdais, neduodama pasimėgauti kraštovaizdžiu, galinčiu iš karto padėti patirti šios didingo filmo atmosferą. Mitchellas savo darbe iškėlė labai daug klausimų apie gyvenimo prasmę, reinkarnacijos viziją, bet čia mes galime mėgautis vos keliais pasakojimo niuansais. Puikiai, su labai stipria vidine potekste yra pabrėžiamas meilės jausmas, jo nauda šiam pasauliui, žmonėms, todėl vaizduojamos šešios istorijos ir gyvybės etapai puikiai akomponuoja šio tyro jausmo svarbą. Gana kruopščiai scenaristai perteikia nuostabią euforijos kupiną būseną žmogaus širdyje, ir nesvarbu, ar tai viduje įsiliepsnojęs noras būti su tos pačios lyties atstovu, kaip kompozitoriaus Roberto Frobišero santykiai su mylimuoju vyru, ar tai dirbtinio intelekto šiltas bendravimas su žmogumi, nes čia viskas turi savo ribą ir prasmę. Filmo veiksmas vyksta įvairiose epochose, kai žmonės turėjo visiškai skirtingą pasaulėžiūrą į kitas rases, seksualinę orientaciją, šeimos vertybes, tačiau viso to kulminacija yra tuštuma ir įrodymas, jog baisiausias padaras žemėje yra žmogus, galintis niekingai žudyti savo artimą, naikinti viską aplinkui, o galų galiausiai atsidurti toje pačioje vietoje, kur buvo prieš dešimtis tūkstančių metų – pirmykščiame pasaulyje. Tuo tarpu pasakojimas nesibaigia ir kiekvieno herojaus likimas, ar jo būsima reinkarnacija, yra vienas iš svarbiausių dvasios kelionės etapų, tą pabrėžia ir patys filmo autoriai. Tai, žinoma, simbolizuoja kiekvieno iš jų specifinis apgamas, o kartu ir detalių jausmas, kurį siela jaučia ir prisimena iš ankstesnių gyvenimų net ir būdama kitame kūne. Visa tai galima panašiu principu matyti ir 2009 metų filme „Ponas niekas“, kuris susikoncentruoja ties tuo pačiu klausimu apie gyvenimo svarbą ir žmonių gražiausią jausmą – meilę. Neigiamų momentų irgi netrūksta, ypač filmo režisierių sprendimas nugrimuoti amerikiečius taip, kad šie atrodytų kaip azijiečiai, o tai gana juokingas, o kartu ir rasistinio pobūdžio signalas artimųjų rytų žiūrovams, nes baltaodžiai tai dar suprantamas yra sprendimas, bet kai pasirodo juodaodis korėjietis, visgi gana kraupus vaizdas susidaro. Humoras gana blaiviai, apgalvotai ir subtiliai pateikiamas, nėra jokių vulgarių juokelių apie antrą galą. Visos juostos eigos metu metaforiškai perteikta gyvenimo prasmė, mirtis simbolizuoja vartus į visai naujo kelio pradžią, o ta mintis nepaleidžia žiūrovo iki paties finalo. Susumavus tai, kas buvo knygoje, ir ką mums perteikia kino kūrėjai, reikia pripažinti – filmas daug silpnesnis už literatūrinį kūrinį, tačiau išlaiko dalį tos pagrindinės idėjos, kurią galima pajausti skaitant knygą, o žmogui, kuris nėra susipažinęs su Davido Mitchelo romanu, bus labai sunku perprasti šią unikalią juostą, o gal netgi teks palikti kino salę anksčiau nesupratus pagrindinės esmės.

Techninės pusės ypatumai

Einant žiūrėti naujausio Watchowskių darbo iš karto galima neabejoti dėl vizualinės kokybės ir nesvarbu, ar tai jų pačių režisuotas filmas, ar jie filmavimo aikštelėje atlieka tik prodiuserių funkciją, tačiau gaunamas galutinis juostos vaizdas visada būna stulbinantis. Gaila, jog nuo „Matricos“ laikų jie sugebėjo sukurti vos tik vieną juostą, kuri patyrė vieną didžiausių 2008 metų finansinių fiasko, bet užtat galima nuoširdžiai padėkoti už tobulą „V – tai Vendeta“, kurio prodiuseriais jie buvo. Nepriekaištingi specialieji efektai, realistiškai pateikiamos vietovės ir nuostabūs vaizdai, nors ir kai kur pakoreguoti su kompiuterių pagalbą. Negalima neatkreipti dėmesio į stulbinantį operatoriaus darbą, kuris tiesiog kerinčiai perteikia knygoje pabrėžtą nuostabią aplinką. Prie vizualiai tobulo juostos konteksto prisideda gana stiprus kompozitorių trio sukurtas garso takelis, padedantis aprūpinti vaizdą atitinkama atmosferą, kad žiūrovas savyje pajaustų, pamatytų kadrų didybę. Dar vienu pliusu be abejo yra Oskaro vertas grimas ir kostiumai, kurie papildo ir taip vizualiai gražų juostos pamatą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prie projekto prisidėjo vienas už kitą geresnis aktorius, o tai irgi netgi labai vilioja žiūrovą, ypač žinant, jog kai kurie vaidybos meistrai senokai buvo matyti didžiuosiuose ekranuose. Dviejų Oskarų ir gausybės apdovanojimų laureatas, puikusis Tomas Hanksas, nenustoja stebinti savo meistriškumu, žmogus pasirenka tik geriausius projektus ir atiduoda visą save, tą galima matyti ir šioje juostoje. Kiekvienas personažas savo charizma lenkia kitą, tai tiesiog unikalus meistriškumo pavyzdys. Seniai bematyta ekraninio grožio karalienė, aktorė Hallie Berry, taipogi nenusileidžia savo kolegai, tačiau tik keli jos personažai yra perteikti pilnai, kiti ne iki galo atidirbti, na bet čia jau matosi scenaristų klaidos.  Britų kino legenda Jimas Broadbentas labai žaismingai bei emocionaliai įkūnija jam pateiktus personažus, miela žiūrėti į šį savo srities specialistą ekrane. Watchowskių mūza, arba kitaip sakant mėgstamiausias aktorius, Nigerijoje gimęs Hugo Weavingas labiausiai kerintis visos juostos dalyvis, sunku patikėti, kokia charizma, koks aukštas vaidybinis lygis. Jauniausi aktorių kolektyvo nariai, Jimas Sturgesas ir Benas Whishaw, silpniausiai įsilieja į bendradarbiavimą, tačiau visgi tai ne didelė problema turint tokius asus kaip Hanksas ar Weavingas. Reikia pripažinti, jog šiais metais tik keli filmai turėjo tokį galingą aktorių ansamblį kaip ši nepriklausoma juosta.

Verdiktas

„Debesų žemėlapis“ – tai nuostabaus vizualinio konteksto kūrinys, kerintis nuo pradžios iki pabaigos, tačiau negalintis pasigirti kaip to paties pavadinimo Davido Mitchello romano kruopščiai įgyvendinta ekranizacija. Dėka brolio ir sesers Watchowskių ir Tomo Tykwero žiūrovas gauna unikalų darbą apie gyvenimo prasmę, reinkarnaciją, meilę, tačiau visgi pasakojimas labai nutolsta nuo to, kas yra pateikiama literatūriniame kūrinyje, bet visgi yra išlaikomas paties pasakojimo pamatas, kuris ir neleidžia nugrimzti į prarają scenaristams, tačiau tiems, kurie nėra skaitę knygos, juosta bus pernelyg sunkiai suprantama.