1968 m. debiutavęs trumpametražiu filmu, o vėliau ilgą laiką kūręs televizijos serialus britų režisierius Stephenas Frearsas stipriai debiutavo ir įsitvirtino ir kino pasaulyje. Jau pirmasis jo filmas „Detektyvas“ (angl. „Gumshoe“, 1971 m.) buvo apdovanotas dviem BAFTA apdovanojimais. Tiesa, kito pasirodymo didžiajame ekrane teko gerokai palaukti – į kino sales S. Frearsas grįžo tik po keturiolikos metų su kriminaliniu draminiu trileriu „Smūgis“ („The Hit“, 1984 m.), pelniusiu BAFTA nominaciją. Kito jo darbo taip ilgai laukti nebereikėjo – komiška romantinė drama „Mano gražioji skalbykla“ (angl. „My Beautiful Laundrette“, 1985 m.) pasirodė po metų ir šįkart už scenarijų jau buvo nominuota ir Oskarui. Vėlesni S. Frearso darbai, kuriuose vaidino šiuo metu jau labai gerai žinomi aktoriai, stabiliai rinko apdovanojimus. Devintojo dešimtmečio pabaigoje tris Oskarus pelnė jo režisuota romantinė drama „Pavojingi ryšiai“ (angl. „Dangerous Liaisons“, 1988 m.). Vėliau taikiklis kiek išsiderino ir tolesni darbi nebuvo tokie sėkmingi, tačiau pripažinimas grįžo įžengus į XXI a. – 2001 m. Auksiniu gaubliu nominuota komiška muzikinė drama „Visos jos tokios!” (angl. „High Fidelity“, 2000 m.), 2004 m. už geriausią scenarijų Oskarui nominuota juosta „Purvini gražūs dalykai“ („Dirty Pretty Things“, 2002 m.), 2006 m. – dviem Oskarams nominuotas „Ponia Henderson pristato“ (angl. „Mrs Henderson Presents“). Tačiau, ko gero, didžiausia naujųjų laikų žvaigždžių valanda išmušė kartu su biografine drama „Karalienė“ (angl. „Queen“, 2006 m.), kuri britų aktorei ledi Helen Mirren atnešė Oskarą. Po jo vėl sekė kiek blankesnis laikotarpis, tačiau paskutiniu metu režisieriaus pavardė buvo linksniuojama ne taip ir seniai – keturiems Oskarams 2014 m. nominuota kita jo režisuota biografinė drama „Filomena“ (2013 m.). Vėlesnis jo filmas, besigilinantis į dviratininko Lance‘o Armstrongo dopingo skandalą, didesnio dėmesio nesulaukė. Šiemet S. Frearsas į kino ekranus grįžta su dar viena biografine, pagal tikrus faktus paremta juosta – šįkart nuo negarbingo sportininko jo žvilgsnis krypsta prie blogiausios pasaulio dainininkės.
1944 m. Niujorkas. Filantropė ir mecenatė turtinga paveldėtoja Florence Foster Jenkins (akt. Meryl Streep) kartu su savo sutuoktiniu St Clairu Bayfieldu (akt. Hugh Grant) dalyvauja vodevilio pasirodymuose. Tačiau aistringa muzikos mylėtoja Florence nesijaučia visavertiškai atskleidžianti save ir savo talentą – jos siela veržiasi dainuoti. Tad nieko nelaukus nusprendžiama pasamdyti geriausią vokalo dėstytoją (akt. David Haig) bei paskelbiama akompanuojančio pianisto atranka, kurią laimi jaunas nedidukas muzikantas Cosmé McMoonas (akt. Simon Helberg). Jau pirmą dieną atėjusiam į repeticiją vyrukui akys ant kaktos išsprogsta išgirdus, švelniai tariant, į toną nepataikančios Florence dainavimą. Dar aukščiau jo antakiai kyla dėl to, kad visi aplinkui giria madam Florence talentą ir niekas nesako tiesos į akis. O pagyrų skatinamos madam Florence muzikiniai užmojai su kiekviena diena vis didėja…
S. Frearsas ypač paskutiniu metu imasi režisuoti filmus, kurių veikėjai – realūs asmenys. Ne išimtis ir „Florence“. Tai pasakojimas apie iš tiesų gyvenusią visuomenės veikėją, savo negebėjimu intonuoti kėlusią siaubą melomanų ausims. Amerikietė Florence Foster Jenkins, kurios tikrasis vardas buvo Nascina Florence Foster, gimė 1868 m. Baigusi vidurinę mokyklą ji norėjo vykti į Europą mokytis muzikos, tačiau jos tėvui atsisakius finansuoti šią užgaidą, 1885 m. Florence ištekėjo už gydytojo Franko Thortono Jenkinso. Santuoka nebuvo sėkminga – vos po metų Florence nuo savo vyro užsikrėtė sifiliu, dėl ko su juo nutraukė bet kokius ryšius ir, liudininkų teigimu, nebesikalbėjo su juo iki gyvenimo pabaigos. Jos muzikinę karjerą galutinai palaidojo nelaimingas atsitikimas su ginklu – buvo sužalota ranka, dėl ko ji nebegalėjo groti pianinu. Gyvendama Filadelfijoje ji teikdavo pianino pamokas. Vėliau – 1900 m. ji persikėlė į Niujorką kur ir susipažino su britu Shakespeero aktoriumi St. Clairu Bayfieldu, su kuriuo užmegztas sunkiai nusakomas ryšys truko iki pat gyvenimo pabaigos. Ilgainiui Bayfieldas tapo jos vadybininku, o mirus Florence tėvui ir gavus palikimą, Florence atsivėrė didesnės galimybės pasireikšti scenoje. Kartu su Bayfieldu ji vaidino tuo metu madinguose „gyvuosiuose paveiksluose“, kuriems pati kurdavo savo kostiumus. Nuo 1912 m. Florence pradėjo samdytis geriausius vokalo mokytojus – tuo metu ji jau buvo įpusėjusi penktą dešimtį. Nors absoliučiai neturėjo nei klausos, nei ritmo pojūčio, bei visiškai negebėjo intonuoti, vis tik jos pasirodymai sulaukė palaikymo. Tiesa, į viešus koncertus publika būdavo kruopščiai atrenkama, profesionalūs muzikos kritikai nekviečiami, o reviu spaudoje parašydavo draugai ir pažįstamai, arba pati Florence.
Apie jos gyvenimą pasakojantis filmas parodo, kiek daug dėl artimo žmogaus laimės gali padaryti meilė. Nors ta laimė šiuo atveju yra daugiau turtingos ir viską, ko užsigeidžia, įpratusios gauti damos kaprizai, iš kitos pusės susiduriame ne tik su nepamatuota tuštybe, bet ir su nuoširdžia aistra ir visiškai naiviu savos padėties ir savų galimybių neįvertinimu. Gyvenanti iliuzijų pasaulyje, kuriuo ją meistriškai apgaubia St. Claire‘as Bayfieldas, ji nesuvokia realybės – šis įsivaizduojamas pasaulis rizikuoja labai skaudžiai subyrėti susidūrus su realybe, nuo kurios taip kruopščiai ji yra saugoma. Kažkuo Florence personažas primena legendinę Normą Dezmond iš klasikinio Billy Wilderio film-noir „Saulėlydžio bulvaras“ (angl. „Sunset Blvd.“) – pati nuo savęs apsvaigusi žvaigždė, kurios akivaizdoje neatsiranda nei vieno, kas išdrįstų sušukti, kad karalius nuogas. Tačiau ką daryti, jei tam, kuo dega tavo širdis, kam paskyrei visą gyvenimą, visai neturi gabumų?
Tiesa, Florence Foster Jenkins gyvenimas patraukė ne vieno kino kūrėjo dėmesį – pernai jos biografija tapo pagrindu prancūzo Xaviero Giannolli režisuotai dramai „Margarita“ (pranc. „Marguerite“). Nors vardai ir vietos buvo pakeisti, istorijos esmė išliko tokia pati. Pagrindinį vaidmenį prancūzų juostoje atlikusi Catherine Frot už savo pasirodymą apdovanota Cezariu.
Dažno S. Frearso režisuoto filmo centre atsiduria stiprūs moteriški personažai – ne paslaptis ir tai, kad jam sekasi dirbti su vyresnio amžiaus aktorėmis. Šįkart pagrindine jo filmo žvaigžde tampa amerikietė Oskaro laureatė Meryl Streep. O kalbant apie ją – jai taip pat ne naujiena vaidinti muzikiniame filme – 2008 m. ji šoko ir dainavo miuzikle „Mamma mia!“, sukurtame pagal švedų pop grupės „ABBA“ dainas, o visai neseniai ją matėme pagyvenusios rokerės amplua filme „Roko karalienė“ (angl. „Ricki and the Flash“, 2015 m.). Vaidmuo „Florence“ M. Streep atžvilgiu yra gal kiek netikėtas, kadangi aktorė, priešingai nei jos vaidinama veikėja, puikiai moka dainuoti ir dažnai muzikines partijas atlieka pati. Taip atsitiko ir šįkart – tiek M. Streep, tiek pianistą Cosmé McMooną suvaidinęs Simonas Helbergas iš tikrųjų dainavo ir iš tikrųjų grojo. Ir šis pasirodymas dar kartą priverčia nusilenkti M. Streep talentui – ji praktiškai identiškai atkartoja tikrosios F. Foster Jenkins cypčiojimus ir kitokias ausį rėžiančias vokalines variacijas, kurių, gerbiant tikrus dainininkus, dainavimu pavadinti negalima. Jaunasis Simonas Helbergas taip pat atrodo visai neblogai – vien ko vertos jo mimikos ir šokčiojantys antakiai, apie madam Florence vokalinius sugebėjimus bylojantys iškalbingiau nei bet kokie žodžiai. Florence sutuoktinio St Clairo Bayfieldo vaidmenį atlieka britas Hugh Grantas. Vis dar nepraradęs savo žavesio, tačiau jau šiek tiek pavargęs ir nebe toks šviežias kaip anksčiau. Tiesa, pats H. Grantas buvo jau viena koja beišeinąs į pensiją, tačiau S. Frerso filmui nusprendė padaryti išimtį. Viena tokio apsisprendimo priežasčių – galimybė vaidinti kartu su M. Streep. Ši savo ruožtu pareiškė, kad niekada negalvojo apie galimybę, kad jos romantiniu partneriu filme kada nors galėtų tapti šis britas: „Visada maniau, kad aš per sena. Tačiau ir jis paseno“. Šiaip ar taip M. Streep ir H. Granto duetas, kurį antrame plane sėkmingai papildo S. Helbergas, palieka visai neprastą įspūdį.
Filmo konceptas ir struktūra nereikalauja ypatingai stiprios techninės pusės. Tiesa, galima pastebėti visai neblogą kameros darbą – dominuoja stambūs kadrai, koncentruojamasi į personažus Matyti, kad nemažai dėmesio skirta detalėms, koloritui – gana gražiai sužaidžiama su dabar dominuojančiu oranžinės – žydros duetu ir tam laikmečiui būdingiems rusviems tonams. Madam Florence aplinkoje dominuoja šilti gelsvi tonai, tačiau kitur juos keičia kiek šaltesni ir sterilesni balti ir pilki atspalviai. Puikus garso montažas. Garso takelyje daugiausiai skamba klasikinė muzika – juk madam Florence, Verdžio klubo įkūrėja, ją dievino.
„Florence“ – biografinė drama, kurioje susipina ir tuščiagarbiškumas, ir nesuvaidinta aistra muzikai bei ją lydintis naivumas, ir didžiulės meilės bei atsidavimo pastangos. Režisieriui S Frearsui pavyksta į darnią visumą sujungti tiek draminius, tiek komiškus elementus. Nors siužetas nėra itin įmantrus, patrauklūs personažai ir charizmatiški juos įkūnijantys aktoriai juostą paverčia visai neblogu reginiu.
