Režisieriaus Yorgos Lanthimos kūrybinis kelias labai spalvingas, jo filmografijoje galime rasti itin tamsų postmodernistinį filmą „Iltinis dantis“ (angl. „Dogtooth“), kuris tapo pirmuoju graikišku filmu, daugiau kaip po 30 metų pertraukos nominuotu Oskaro statulėlei. Vėliau šokiruoti nebijantis režisierius pristatė satyrišką dramą su absurdo elementais „Omaras“(angl. „Lobster“), kuri pratęsė kino kūrėjo Oskaro nominacijų kelionę. O štai vos prieš metus didžiuosius ekranus pasiekė Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotas filmas „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“) su kino legenda aktore Nicole Kidman. Ir nė neprabėgus metams mus pasiekė dar viena, dėmėsį kaustanti premjera – „Favoritė“ (angl. „The Favourite“). Ši juosta jau turi Auksinį gaublį savo sąskaitoje, tad neabejoju – Oskaro statulėlių nominacijose šio filmo pavadinimas turėtų pasirodyti bent keliose kategorijose. Ir tikrai ne veltui – naujausias graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos kūrinys – įnoringai nušlifuotas dramaturginis deimantas, neslepiantis aštrių kampų.
Siužetas
Istorija sukasi XVIII a. pradžioje, išdidžios Anglijos ir Prancūzijos kovos įkarštyje, tačiau nepaisant karo sukeliamų finansinių sunkumų – karališkuosiuose Anglijos rūmuose klesti prabanga, o nuobodžiaujančiuosius linksmina ančių lenktynės ir saldieji ananasai. Viskam diriguoja depresyvi karalienė Ana Stiuart, o jos artima draugė, ledi Sara, jos pavedimu valdo šalį. Netikėtai rūmuose pasirodo buvusi aristokratė panelė Abigailė, kuri yra ir ledi Saros pusseserė. Gavusi tarnaitės darbą Abigailė pamato galimybę sugrįžti į auksu tviskantį aukštuomenės gyvenimą ir patraukusi Anglijos monarchės dėmesį tampa jos favorite. Auganti Anos ir Abigailės draugystė ne juokais supykdo ledi Sarą ir pastaroji bet kokiomis priemonėmis stengiasi apginti savo vietą šalia karalienės.
Sapnas, tikrovė ar fantazija
Į istorijos vadovėlius karalienė Ana Stiuart įėjo kaip lengvai manipuliacijoms pasiduodanti, šizofreniška asmenybė, turinti polinkį netradiciniams meilės nuotykiams. Yorgos Lanthimos filme itin tiksliai atvaizduojamas tuometinės anglų monarchės paveikslas, tačiau kino kūrėjas nepersistengė atvaizduojant politinių santykių ir ekonominės šalies padėties. Svarbiausia čia buvo juodu humoru pagardinti tarpusavio santykiai. Lygiagrečiai vykstant karui su Prancūzija bei kovos lauke krentant kūnams, vyko ir kitas karas – tarp dviejų karalienės favoričių.
Jau nuo pat pirmųjų akimirkų filmas panardina į siurealistišką transą: išgaubtas vaizdas, kontrastingos spalvos ir tas, orą virpinantis, smuikų skambesys. Viskas kas vyksta ekrane nepaprastai įtraukia ir parodo kaip aristokratišką gyvenimą gyvenantys asmenys murkdosi savo keistenybėse. Po prabangiais karalienės Anos apdarais slepiasi šizofrenija, polinkis į savižudybę, depresija ir nevaldomos vaikiškos emocijos. Ir už visos rodomos pompastikos kiurkso juodas tragedijos šešėlis – didžioji drama vyksta už karalienės Anos kambario durų. Ji kenčia dėl sveikatos negalavimų, vidinių kompleksų ir prarastų kūdikių. Pastarosios patiriamas skausmas jaučiamas visos juostos metu. Karalienės Anos ir ledi Saros tarpusavio santykiai labiau primena suaugusiojo ir vaiko, nei hierarchinius saitus, tad nenuostabu, kad ledi Saros rankose laikosi ir sudėtingas valstybės valdymo vairas. Į šių damų duetą įsiveržusi Abigailė – jauna ir labai gudri. Iš pažiūros rami ir paklusni mergina parodo, kad nevalia jos nuvertinti, ji, toli gražu, nėra tokia, kokią ją visi laiko. Kad ir kaip istoriškai beskambėtų filmo siužetas, tai anaiptol ne „Dautono Abatijos“ tipo kostiuminė istorija. Juodoji komedija susukta nepaprastai intriguojančiai ir nesivaikant jokio subtilumo. Veikėjų dialogai atviri, vulgarūs, kupini ironijos ir metaforų, o režisierius Yorgos Lanthimos meistriškai žaidžia su personažų figūromis – visos juostos metu iki galo taip ir neatskleidžiami tikrieji jų jausmai – kas filmo pradžioje gali pelnyti žiūrovo simpatijas pabaigoje tikriausiai jų neteks ir atvirkščiai.
Myliu tave arba padursiu tave į akį
Karalienės Anos, ledi Saros ir tarnaitės Abigailės santykių trikampis nenuspėjamas, lydimas chaoso ir nevaldomų emocijų, o palaipsniui didėjant karalienės savinikiškumui atsiveria ir kitos jos asmenybės pusės – savanaudiškumas, egoizmas ir didžiulė priklausomybė ją garbinantiems asmenims. Ledi Sara sumani ir šaltu protu besivadovaujanti karalienės patikėtinė, tačiau sutikusi į rūmus priimti savo pusseserę Abigailę parodo ir jautriąją pusę, kurią stengiasi paslėpti po šalta ir bejausme kauke. Nors jos geležinė savitvarda ir dialogai su aplinkiniais labiau priminė ledą kapojantį buldozerį – juostoje ji vienintelis žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpi karalienė Ana.
Vyrų vaidmuo filme visiškai nesvarbus. Kino sadistu tituluojamas režisierius Yorgos Lanthimos patupdė juos į džentelmenišką parodiją. Paskendę perukų, pudros ir aukštakulnių migloje, jie „žaidžia“ karą ir stengiasi suvokti ne visai logiškus Anglijos monarchės politinius veiksmus.
Alisa Stebuklų šalyje
Daugybė scenų pateikiamos per išgaubtą, sferinę formą ir demonstruojant plačius kampus, išlenkto pasaulio suvokimas tarsi panardina į iliuziją, pro miglą matomą realybę. Juostoje galima atrasti sugretinimų ir su nerealiu „Alisos stebuklų šalyje“ pasauliu – tamsūs koridoriai, dekoracijos ar veikėjų grimas bei kontrastingi jų kostiumai. Aukštuomenės damų garderobe vyrauja juoda ir balta, juostoje dominuojantys raštai primena miškų gyventoją – barsuką. Ir neatsitiktinai, toks režisieriaus sprendimas sustiprina ekrane rodomą išrinktųjų puikybę ir tuščias vertybes.
Tamsiai rudas koloritas ir apniukusio dangaus Anglija sukuria hipnotizuojančią atmosferą. Vaizdo montažas be priekaištų, istorijos pateikimas leido pasijusti tarsi teatre – pagautos visos veikėjų emocijos ir mimikos. Garso takelis įspūdingas – kiekvienas garsas tarnauja tam, kad sukurtų jaudinančią ir sunkią filmo nuotaiką. Visa techninė filmo pusė pateikta nepriekaištingai, o tai leido pajusti visas filme piešiamas spalvas.
Ekrano karalienė
Filmo varomoji jėga – aktorių Emmos Stone, Rachel Weisz ir Olivijos Colman pasirodymas. Pastaroji – Olivia Colman – jau ne kartą įrodė savo aktorinį talentą. Tokie projektai kaip „Nakties vadybininkas“ (angl. „Night Manager“) ar „Omaras“, „Fleabag“ (liet. Nepageidaujama) tik įrodo kokia nevienasluoksnė ir užburianti jos vaidyba. Tačiau jos benefisas filme „Favoritė“ pranoksta bet kokius lūkesčius – ji buvo nepakartojama. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai bene geriausias aktorės pasirodymas per visą jos karjerą. Kuris, be kita ko, jau yra apdovanotas ir Auksinio Gaublio statulėle. Ją stebėti buvo vienas malonumas.
Aktorės Emma Stone ir Reichel Weisz taip pat pasirodė fantastiškai, negalėčiau kažkurios iš jų išskirti ar pagirti labiau – abi sukūrė nepaprastai stiprius ir įsimintinus personažus. Abi nepriekaištingai perteikė ledi Saros ir Abigailės manieras bei emocijas viską vainikuodamos ironiškais dialogais. Nuostabi, įtikinanti ir visiškai natūrali vaidyba.
Pabaigai
Režisierius Yorgosas šiame filme daro tai ką jis moka geriausiai – gvildena keistus, persipynusius chaotiškus žmonių santykius, pagardindamas viską doze juodojo humoro. Juosta yra tobulas patoso, moteriškų intrigų ir asmeninės tragedijos kine pavyzdys. Emma Stone, Olivia Colman, Reichel Weisz ir Yorgos Lanthimos sumaišė pašėlusį 18-ojo amžiaus karališką kokteilį. Eikite ir žiūrėkite.
