Kanų, Venecijos ir Berlyno kino festivalių apdovanojimams nominuotas režisierius. Daugiausiai kartų Cezario apdovanojimams nominuota aktorė. Taip pat šių apdovanojimų laureatas ir du kartus rinktas daugiausiai vilčių teikiančiu aktoriumi. Režisieriaus Benoît Jacquot bei aktorių Isabelle Huppert bei Gaspardo Ullielio bendras kūrybinis produktas turi intriguoti. Ypač, kai tai erotinis trileris, pasakojantis apie jauno rašytojo ir jau brandaus amžiaus, bet vis dar elitinės prostitutės romaną. Intriguoja? Jei dar nesate visiškai įtikintas, perskaitykite filmo aprašymą vieno iš kino teatrų svetainėje.
Daug žadantis rašytojas Bertranas, netikėtai įstringa nedideliame Prancūzijos miestelyje. Kamuojamas depresijos ir kūrybinių kančių, jis susipažįsta su paslaptinga ir seksualumu spinduliuojančia Eva. Bertranas atsiduoda likimui ir naujai sutiktai nepažįstamai mūzai, bet jis net neįsivaizduoja į kokį pavojingą žaidimą yra įtraukiamas. Šlovės ir savo egoizmo apakintas, jis negalvodamas paklūsta žaidimo taisyklėms ir visomis išgalėmis stengiasi pats patirti savo naujojo ir šokiruojančio romano siužeto vingius. Pagrindine jo rašomos knygos heroje tampa Eva. Koks bus šios nenuspėjamos knygos finalas, sužinosime kino teatruose jau nuo balandžio 13 dienos.
Puikus reklaminis darbas. Nes bent aš, perskaitęs šią pastraipą, jau imčiau skaičiuoti pinigus savo piniginėje ir skubėčiau į artimiausią seansą. Jūs darytumėte tą patį, jei mėgstate įtemptą siužetą ir intrigas, kurias siūlo trilerio žanras. Taip pat jūs taip darytumėte, jei pasiilgote gero ir įtraukiančio erotinio filmo, kuriame aistrą spinduliuoja vien veikėjų žvilgsniai ar plaukų perbraukimas ranka. Jei to ieškote, o įvairius atspalvius turintys filmai jums to nesuteikia, jūs jau kulniojate link bilietų kasos. Jei jūs turite tokių lūkesčių, bijau, kad turėsiu jus sustabdyti. Dėkitės pinigus atgal į piniginę ir eikite atgal namo, nes „Eva“ tikrai nėra tas filmas, kurį būtų verta pamatyti. Visas kursyvu išskirtas filmo aprašymas yra labai jau pagražintas ir toli nuo tikros tiesos. Tad kur slypi pagrindiniai „Evos“ trūkumai?
Pirmiausia, siužetas. Ties čia, šiaip, galima būtų ir sustoti, nes be stiprios ar bent jau pakenčiamos istorijos, mano manymu, negali būti nė vienas filmas. „Evoje“ istorija yra sunkiai pakenčiama. Pradžioje mes pamatome kokia buvo pagrindinio veikėjo Bertrano praeitis ir kaip jis netikėtai tapo sėkmingu rašytoju. Filmo režisierius ir scenaristas B. Jacquot užmeta masalą žiūrovui. Įžanga mums parodė epizodą, kuris, idealiu atveju, galėjo vystytis toliau, netikėtai išlįsti pačioje pabaigoje, taip nustebindamas ir… Viso to, tiesiog, nebuvo. Galbūt, nemačius filmo, ir nėra iki galo aišku apie ką kalbu. Papraščiau kalbant, įžangos galėjo ir nebūti. Arba joje esantis epizodas galėjo būti parodytas pačioje pabaigoje. Nes viena iš esminių filmo linijų yra Bertrano kančios rašant naują knygą. Tačiau atsakymas, kodėl jam sunkiai sekasi, yra parodomas pačioje pradžioje, kai sužinome, kaip šis jaunuolis tapo rašytoju. Tad B. Jacquot ilgą laiką klausia klausimo, į kurį atsakymą mums jau davė per pirmas penkias minutes. Gal tai ir nėra visiškai esminė filmo problema, bet tai gali suerzinti. Ir ant to erzelio kaupiasi dar daugiau visko, tad susierzinimas bėgant minutėms tik auga.
Vėliau pagrindinis veikėjas Bertranas susižavi vyresnio amžiaus prostitute Eva. Moteris jį domina savo paslaptingumu, ši savo kūnu prekiaujanti moteris jam pasirodo kaip puiki mūza naujam literatūros kūriniui, o ir pats vaikinas atrodo šiek tiek prislėgtas beprotiškos gyvenimo skubos. Tačiau nė viena iš šių Betrano susižavėjimo priežasčių iki galo ir nėra išvystoma. Jos lyg ir plaukioja kažkur aplink, bet į vieną vienį taip ir nesusijungia. Toks palaidas motyvų kratinys galiausiai virsta į tai, kad iki galo ir sunku suprati, kodėl Bertranas yra susižavėjęs Eva ir išvis, kas jis per paukštis.
Jeigu Bertano veikėjas yra švelnus jovalėlis, tai Evos vietoje turime kiek geresnę situaciją. Nors ši I. Huppert vaidinama veikėja ir atrodo kaip šiek tiek išsivadėjusi femme fatale, net ir tai nekliudo jai tapti vienu iš įdomesnių kūrinio komponentų. Nors Evos motyvai ir svarbiausi gyvenimo akcentai galiausiai išaiškėja, tačiau nors ir skylėta ir kiek nušiurusį, tačiau šiokį tokį paslapties šydą ši veikėja vis tik turi. Tikriausiai, čia savo magija pasitelkė prancūzų kino ikona. Nors tai tikrai nėra net vienas geresnių I. Huppert vaidmenų, visoje šioje prėskoje masėje, kuri vadinasi „Eva“, aktorės pasirodymas suteikia spalvų, kurios sunkiai, bet padeda iškęsti tą daugiau nei pusantros valandos kankynę.
Grįžtame prie pradžios. Aprašymas ir šio filmo reklamos užduotas tonas mums siūlė įtampą bei aistrą. Anei vieno, anei kito „Eva“ nepasiūlo. Naudoti įtampa spinduliuojančią muziką neužtenka, reikėtų, kad ir siužetas spinduliuotų kažkokia įtampa ar netikėtumu. Deja, to nepamatome. O tas pats besikartojantis muzikinis motyvas po truputį tampa savo paties parodija. Nors nuotaikos ir atmosferos sukūrimas yra svarbus, tačiau reikėtų, kad ir istorija būtų nors šiek tiek turiningesnė, ar ne B. Jacquot?
Jeigu kalbėtume apie aistrą ir erotiką, norėčiau sutikti su I. Huppert mintimi, pasakyta vienos filmą pristatančios spaudos konferencijos metu. Žurnalistas paklausė aktorės ar buvo sunku kurti erotinę nuotaiką, kai filme praktiškai nėra nuogumo. Aktorė net kiek pyktelėjo ant žurnalisto, kad jis tokia siaura prasme suvokia erotiką. Ne tik tas žurnalistas, bet tikrai nemaža dalis žiūrovų erotiką suvokia kaip nuogų kūno padargų demonstravimą kino ekrane. Kodėl erotika nuo pornografijos šių individų galvose neatsiskiria, sunku paaiškinti. Dar sunkiau paaiškinti kaip jie, galėdami visus paslėpsnių žaidimus pamatyti nemokamai internete, moka pinigus, eina į kino teatrą ir po to skundžiasi, kad nieko nuogo nepamatė. Aistrą filme kuria ne pats žmogaus kūnas, o nuotaika, veikėjų tarpusavio chemija. Erotika nėra įkūnijama ir demonstruojama, ji turi būti jaučiama.
Tačiau „Evos“ erotiškumu nusivils ir nuogybių, ir atmosferinės erotikos gerbėjai. Filmas lyg ir bandė kurti nuotaiką, tačiau jam tai visiškai nepavyko. Ryšys tarp I. Huppert bei G. Ullielio buvo labai silpnas, o apie kažkokią tarpusavio chemiją kalbėti išvis neverta. Visų rūšių įtampą šiame erotiniame trileryje buvo bandoma kurti stilistinėmis priemonėmis, kameros darbu, montažu bei jau aptarta muzika. Ir jei pradžioje tokie žaidimai su meniniu apipavidalinimu kažkiek veikė, vėliau tai stebėti pabodo. Atrodė, kad jau net patys kūrėjai nebežino ką jie čia daro ir kas išvis čia vyksta.
„Evą“ geriausiai apibūdina vieno apžvalgininko pasakyta frazė, kurią radau internetuose: „Tai erotinis trileris, kuriame nėra nei erotikos, nei trilerio“. Toks sakinys daug geriau apibūdina šį filmą nei tai beletristika, kurią pasiūlė filmo patintojai. „Eva“ yra tuščias filmas, kuris nieko jums nepasiūlys ir nieko jūs iš jo nepasisemsite. Ir jei jums neužtenka mano patarimo, pasižiūrėkite į klaikiai stilizuotą filmo pavadinimo apipavidalinimą. Šįkart apie knygą nesunku nuspręsti iš jos viršelio.
