Antrų ir trečių, jau kultinėmis tapusių „Eglučių“ scenaristė ir praėjusios dalies režisierė, Olga Charina šį kartą gavo pilną kontrolę naujos dalies filmavimo aikštelėje iš paties žymiosios naujametinės filmų serijos prodiuserio Timuro Bekmambetovo ir pristato iš visiškai kito kampo tą pačią istoriją, perkeltą į legendinius 1914 metus, kai naujųjų metų išvakarėse žmonės dar galėjo džiaugtis nerūpestingu gyvenimu, negalvodami apie artėjantį karą ir bolševikų revoliuciją.
Apie ką mes čia…
1914 metų Kalėdos visoje šalyje atnešė draudimą – jokių eglučių ir švenčių. Tačiau, išsibarstę visoje šalyje, skirtingų mentalitetų ir pasaulėžiūrų žmonės, turintys tą patį norą, susivienija – jie tiki švenčių galia, žmonių gerumu ir siekia įgyvendinti savo planus bet kokiu būdu. Taip prasideda paskutinės, bet labai džiuginančios Kalėdos Rusijos Imperijoje.
Kūrinio vidus
Pasibaigus pirmosios trilogijos istorijai, kuri su kiekviena dalimi nešė vis didesnius pinigus studijai „Bazelievs“, režisierius ir prodiuseris Timuras Bekmambetovas sugalvojo, jog galima tęsti žymiąją franšizę visiškai kitokiu būdu. Jis pateikė iš karto keturis galimų istorijų variantus, todėl nesistebėkime, jog sulaukėme tokio pat pobūdžio filmo, perkelto šimtmečiu į praeitį. Tai dar ne viskas, pavasariui numatytas dar vienas šalutinis projektas – „Eglutės gauruotos“, kuriame bus papasakota apie trečioje dalyje nemažą vaidmenį atliekančius šuniukus. Bet kol kas grįžkime prie 1914 metų į carinės Rusijos epochą.
Ką naujo mums siūlo juostos kūrėjai su režisiere ir filmo scenariste Olga Charina priešakyje? Ogi nieko. Nors ir kaip nesmagiai skambėtų tie žodžiai, tačiau jie nereiškia nieko blogo žiūrovui. Yra misija, yra tikslas, kaip ir ankstesnėse dalyse, taip pat yra ir gausybė mažų istorijų, kurios tikrai nepalieka abejingų bet kokio amžiaus žiūrovo. Filmas, kaip ir trilogija, skirtas šeimoms, ir, žinoma, Kalėdoms. Tai lyg nauja rusiška tradicija žiūrėti „Eglutes“ žiemos švenčių įkarštyje, kaip kažkada tas pats buvo su kultiniu naujametiniu hitu – „Po pirties“.
Filmo metu galime stebėti nuotaikingą meškino ir jo geriausio draugo istoriją, graudinančią dviejų vaikų vaistų paiešką mamai, dviejų geriausių draugų varžybas dėl gražios merginos meilės ir dar daug kitų mini pasakojimų. Taip pat ir humoras visai geras. Jis nepasižymi vulgarumu, todėl, kaip jau ir sakiau, į juostą galima vestis vaikus ir ramiai, tiesiog šiltai praleisti vakarą puikioje žymių rusiškų veidų apsuptyje. Nepamirštame ir apie svarbų filmo moralą, apie švenčių naudą kiekvienam iš mūsų, šeimos ryšį, Kalėdinio laikotarpio svarbą. Nors ir banaliai, bet gražiai, labai šiltai ir protingai papasakota istorija. Rusų komedijoms paskutiniais metais tai tikrai nebūdinga, ypač kai šalyje dominuoja studijos „Enjoy Movies“ komercinės fekalijos.
Prisipažinsiu, eidamas į šį filmą tikėjausi nusivažiavimo ir visiškai nieko verto bandymo pasipelnyti, tačiau filmas maloniai nustebimo ir leido ramiai praleisti popietę gero humoro, nenuobodaus siužeto ir šventinės atmosferos apsuptyje kartu su kitais gerai nusiteikusiais žiūrovais.
Techninė juostos pusė
Kalbėti apie techninę pusę šiuo atveju reikėtų iš kelių perspektyvų, tačiau filme tikrai nebus pernelyg daug efektų, įsimintino kameros darbo ar garso takelio. Visa tai nesuteikia filmui jokio išskirtinumo, nes šios pusės beveik nėra. Vos keli muzikiniai kūriniai, kurie leidžia pajusti sklindančią anų laikų atmosferą, bet tik tiek.
Didžiausias laimikis – kostiumai ir dekoracijos. Prašmatniai atrodantis 1914 rusų imperijos pasaulis, kiekvienas miestas parodomas visiškai kitaip. Provincijos ir miestai išsiskiria, mados skiriasi, žmonės irgi. Taip pat ir pastatai turi skirtumo. Tas yra gražu ir džiugina akis. Kūrėjai sugebėjo atkurti aną laikotarpį.
Montažas puikus, tai geriausias juostos techninės pusės niuansas. Istorijos sudėliotos tokiu būdu, kad žiūrisi įdomiai, sukelia net šiek tiek intrigos, nežinomybės dėl vienų ar kitų personažų likimų. Taip, filmo metu netgi tenka jaudintis ir tikėtis geriausio. Garso montažas irgi ne iš kelmo spirtas. Čia nėra jokių priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir ankstesnėse dalyse, taip ir šitoje susirinko visi jau seniai pažįstami veidai, todėl jokių papildomų nuostabų bežiūrint į tuos pačius veidus nesimato. Gal tik keli filme pasirodantys naujokai sugeba kažką gražaus mums pateikti ir leisti patikėti jų kuriamais stebuklais.
Filme kupina tokių pirmo ryškumo Rusijos žvaigždžių, kaip Ivanas Urgantas, Sergejus Svetlakovas, Konstantinas Chabenskis, Janas Capnikas ir Artūras Smolianinovas. Galima taip pat teigti, jog nemažai filme vaidinančių aktorių, tai filmų „Karti, karti…“ trupė, kuris taip pat priklauso studijai „Bazelievs“.
Bendrai, tikrai malonūs vaizdai žiūrint į filme vaidinančius aktorius, kai kur gal teatrinė vaidyba, kai kur kino, bet visumoje viskas atrodo neerzinančiai. Didelis pliusas už meškiną – jis šio filmo tikroji žvaigždė.
Verdiktas
„Eglutės 1914“ – tai dar vienas smagus rusų naujametinio kino pavyzdys, kuris didžiausiai nuostabai su ketvirta dalimi nenusivažiuoja į lankas, o puikūs ir žymūs aktoriai, nenusibostantis siužetas ir šilumą į kiekvieno širdį nešantis projektas leidžia puikiausiai praleisti šventinį laikotarpi kino salėje šeimos apsuptyje.
