Mes jau tikrai pažįstame itin tamsų, bet kartu ir labai stilingą Džono Viko pasaulį. Per 4 filmus buvo papasakota vienos savaitės istorija, o joje – šaltakraujis žudikas bando išgyventi jį puolančiame, taip pat žudikų pilname pasaulyje. Ir dabar į šį pasaulį žengia nauja veikėja, kuri bus ne ką mažiau nuožmesnė. Tai – „Džono Viko pasaulio BALERINA“.
Filmas nukelia mus į Džono Viko pasaulį, kuriame susipažįstame su Ieva Makaro – jauna mergaite, kurią ištinka tragiškas likimas ir ją po savo sparnu priglaudžia ta pati mokykla, kuri išaugino ir žymųjį Džoną Viką. Tai Rusko Roma žudikų bendruomenė, kurios narės be kovų ir ginklų valdymo kartu dar moko ir šokti baletą. Tačiau bręstantis keršto jausmas Ievą priverčia imtis veiksmų. O jei tiksliau – atkeršyti skriaudėjams.
Taip, kaip ir originalieji Džono Viko filmai, taip ir „Balerina“ yra keršto istorija, todėl smarkiai nenutolsta nuo viso šios istorijos mito. Nenutolsta ne tik pagrindinė idėja, bet ir apskritai visi filmo elementai. Iškart, per daug dar nenuėjus, nori patikslinti, kuriuo laikotarpiu vyksta veiksmas. Taigi – jis vyksta trečiojo Džono Viko filmo „Parabellum“ laikotarpiu. Jei pažiūrėsite tą filmą, žiūrėdami „Baleriną“ tikrai suprasite, kurioje vietoje istorija persipina. Tačiau, svarbu paminėti, kad „Balerina“ geba pati stovėti ant savo kojų ir nėra nė kiek priklausoma nuo ankstesnių filmų. Tai kokybiškai į pasaulį įvestas gretutinis projektas, kuris net ir neminint Džono Viko būtų geras. Toks, kokio ir norisi kuriant gretutines istorijas.
Kuo šis filmas išskirtinis, tai kad nuo pradžių filmas vystomas šiek tiek lėčiau ir pamažu įgauna pagreitį. Būtent taip, kaip ir turėtų būti vystoma istorija, kai turime nepažįstamą personažą. Ekrane vis pasirodo kažkoks matytas veikėjas, ar tai būtų Vinstonas, ar Direktorė. Iš arčiau suspažįstame ir su Rusko Roma bendruomene bei joje gyvenančiomis merginomis. Kitaip tariant, pamažu aplink Ievą yra kuriamas pasaulis. Ir kai jau filme pasiekiama lūžio tašką, veiksmas tiesiog nesustoja, o kovų scenos darosi įspūdingesnės viena už kitą.
Stilistiškai filmas nė trupučio neatitolsta nuo originaliųjų filmų. Čia turime ir niūrią estetiką ir neonines šviesas, trankią muziką ir įspūdingus kostiumus. O prie viso to prisideda ir visą pasaulį sužavėjęs Gun Fu kovos stilius – artimo kontakto kovos naudojantis ginklais arba tuo, kas pasitaiko po ranka. Ir čia norisi pastebėti, jog Ieva nėra toks pat personažas, kaip esame įpratę prie Džono Viko. Būtent dėl to ne vieną kartą filme paminima „kovok kaip mergina“. Net teminė filmo daina taip vadinasi, o tai reiškia, kad jai, esant gerokai silpnesnei ar mažesnei, reikia būti išradingesnei bei laužyti taisykles. Ir to išradingumo visose kovose yra be galo daug. Šis išradingumas savotiškai suteikia Ievai ir didesnį tikrumo pojūtį. Mums leidžiama suprasti, kad nors ji ir tikrai tvirta ir labai gera kovotoja, stovėdama prieš dvimetrinį vyrą tiesioginėje kovoje tikrai nelaimės ir ji turi greitai rasti sprendimą, kaip išnaudoti aplinką ar savo mažumą savo naudai. Taip pat, ji neturi „neperšaunamo kostiumo“, kokį turėjo Džonas Vikas, todėl negali pasikliauti savo apranga.
Galiausiai ir tai, ką matėme anonse – konfrontacija su pačiu Džonu Viku. Nenoriu nieko atskleisti, todėl tik trumpai paminėsiu. Šis dviejų veikėjų susidūrimas padarytas labai gerai apgalvojus viską ir pagarbiai pasielgiama su abiem personažais, todėl filmas užsitarnauja dar papildomą pliusą.
Na, o dėl aktorių – Ana de Armas yra šio filmo žvaigždė ir niekas to nepaneigs. Keanu Reevesas šiame filme yra tiek, kad papildytų istoriją, bet neužgožtų Anos personažo, o ji savo darbą atlieka tiesiog puikiai. Kovos, emocijos, jos dialogai ar monologai, viskas padaroma taip, jog gali tik džiaugtis tokiu profesionaliu darbu ir atsidavimu. Keanu, aišku, yra Keanu ir jo buvimas šioje istorija tiesiogiai prisideda prie jos kokybės, bet nieko nenustelbia. Smagu filme buvo pamatyti ir Normaną Reedusą, nors tikėjausi, kad jo ekrane matysiu šiek tiek daugiau.
„Džono Viko pasaulio BALERINA“ yra būtent toks gretutinis žinomos franšizės projektas, kuris gali būti pavyzdžių ir kitiems kūrėjams. Išlaikoma stilistika, atmosfera ir niekaip nepamirštamas Gun Fu kovos stilius sugrąžina į tą pasaulį, o naujoji veikėja pristatoma taip, kad netaptų Džono Viko klonė, o priešingai – būtų išskirtinė ir kitokia. Būtent jos skirtumai ir padaro projektą pasaulio papildymu, o ne dar vienu būdu pasipinigauti. Tai geras, kokybiškas veiksmo filmas, kuris dėmesį išlaiko iki pat titrų ir neleidžia nė kiek atsipalaiduoti.
