Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas

The Death and Life of John F. Donovan

Pagaliau. Beveik prieš metus tokiais žodžiais pradėjau apžvalgą apie „Bohemijos rapsodiją“, kurios Queen‘ų gerbėjai laukė pasirodant ilgai. Pagaliau – pritaikomas ir šių metų (ilgam!) laukimui išvysti dar vieną kino vunderkindo Xavier‘o Dolan‘o filmą lietuviškuose kino teatruose. Pastarojo kūrybos gerbėjų ratas gal kiek ir mažesnis, nei legendinės muzikinės grupės, tačiau sinefilams – jis puikiai žinomas, ir visuomet laukiamas. Išskirtinių istorijų ir išskirtinių pasakojimo formų laukiantiems – pagaliau! Ekranuose – „Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“.

Režisierius Xavier‘as Dolan‘as turėtų būti puikiai žinomas sinefiliškai, festivalinių filmų žiūrovų grupei. Garsiausias jo darbas – „Mamytė“ (angl. „Mommy“, 2014 m.), virkdžiusi visas lietuviškas širdis jubiliejiniame, 20-ąjame „Kino pavasaryje“, kuomet buvo pasirinktas kaip atidarymo filmas. Turbūt čia didžioji auditorijos dalis išgirdo jo vardą pirmą kartą, nors porą metų atgal mūsų krašte jau buvo pristatyti kiti jo filmai – „Bet kokiu atveju Lorens“ (angl. „Laurence Anyways“, 2012 m.), „Tomas atvyko į kaimą“ (angl. „Tom at The Farm“, 2013 m.). Pernai – kino sales drebino „Tai tik pasaulio pabaiga“ (angl. „It’s Only the End of The World”, 2016 m.) Kino vunderkindu tituluojamas Kanados režisierius iš aštuonių iki šiol sukurtų filmų, šešis pristatė Kanų kino festivalyje. Neblogas bagažas, sulaukus vos trisdešimties, ar ne?

„Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“ lyg tyčia tapo sunkiausiai šviesą išvydusiu Dolano filmu. Pirmasis režisieriaus filmas anglų kalba (kiti – prancūzų), su ilgu sąstatu garsių aktorių jame lyg ir negavo tikėto lengvo kelio. Turėjęs būti pristatytas vėlgi, Kanuose, dar 2018-aisiais, – šviesą išvydo tik tų pačių metų rudenį, Tarptautiniame Toronto kino festivalyje. Užsitesę filmavimai, juostos gludinimai montažinėje – ir laikas bėgo ne jo naudai. Galbūt todėl kritikai išgalando aštriausias savo strėles, ir jau nuo pernai metų ėmė piltis lyg iš gausybės rago neigiami atsiliepimai. Nors po pristatymo Toronte, šis filmas plačiųjų auditorijų dienos šviesą pasiekė tik šių metų kovo mėnesį vienoje šalyje, ir kitose šalyse pradėjo suktis tik nuo rugpjūčio mėnesio. Kai tuo tarpu, dar gegužę vėl Kanuose pristatytas naujausias jo sukurtas filmas – „Matthias & Maxime“. Bet grįžkim prie mirties ir gyvenimo.

Džonas F. Donovanas (aktorius Kit‘as Harington‘as) – garsus serialo aktorius, turintis begalę gerbėjų. Kaip ir bėdų – vienišumo jausmas, komplikuoti santykiai su šeima, nepasitikėjimais santykiais, ir jų slėpimas dėl kitokios orientacijos…  Vienas gerbėjų – 11-metis Rupertas (aktorius Jacob‘as Tremblay), drįsta parašyti laišką savo dievukui, kuris virsta slaptu, keletą metų trunkančiu susirašinėjimu. Toks bendravimas tarp dviejų nepažįstamųjų virsta terapija abiems, išsikalbėti apie dalykus, kurių nesupranta artima aplinka. Rupertas, patiriantis patyčias mokykloje, vieną dieną praranda į mokyklą atsineštus laiškus, kurių tikrumu niekas netiki. Netiki taip stipriai, kad viskas iškeliama į viešumą ir tampa sunkia našta abiems jos dalyviams.

Pavadinimas sufleruoja, kad pagrindinis istorijos veikėjas, apie kurį sukasi pagrindinė filmo ašis – Džonas F. Donovanas. Anaiptol. Istorija pasakojama iš vienuolikmečio berniuko, Ruperto, perspektyvos. Tiksliau, iš jau suaugusiojo Ruperto (aktorius Ben‘as Schnetzer‘is) – duodančio interviu žurnalistei Odrei (aktorė Thandie Newton). Pasakojimas nukelia tiek į Ruperto vaikystę, tiek į Donovano gyvenimą. Pasakojimas čia tampa daugiasluoksniu, su ne vienu istorijos laiku ir vieta. Pats Donovanas yra lyg koks vidinis branduolys, kurį supa aplinkinių žmonių ir išgyvenimų sluoksniai. Norint jį suprasti – tenka „išlukštenti“ jį saugančius šarvus. Istorija prasideda paskelbiant faktą apie Donovano mirtį, kurią per televiziją išvysta jaunasis veikėjas. Toliau – suaugusiojo Ruperto interviu žurnalistei, kurių susitikimas pirmiausia sukelia priešpriešą. Užaugęs pats tapęs aktoriumi, išleidžia knygą, paremtą susirašinėjimo su Donovanu laiškais. Odrė pasitinka jį su nuostata, kad tai – tik „pirmojo pasaulio problemos“: jog niekas netiki tarp vaiko ir žvaigždės egzistavusiu bendravimu, vienas kito pažinojimu ir pri(si)pažinimu apie vienatvę bei depresyvias mintis. Suprask, gyvenime yra didesnių bėdų. Tačiau laimei, filmas yra būtent apie šias bėdas, kurios neturėtų būti nurašomos.

Įdomiu pasirinkimu pavadinčiau ir pavadinimą pradėti nuo mirties, o ne gyvenimo eiliškumo. Esame įpratę, kad gyvenimo ciklai mirtimi užsibaigia, o ne ja prasideda. Galbūt tai ir nėra giliaprasmis režisieriaus kodas, galbūt taip „geriau skambėjo“. Bet aš drįsčiau tai sujungti su paties Džono paskutiniame laiške pasakytais žodžiais: „aš dabar užmigsiu, gerai išsimiegosiu, ir atsikėlęs jau pradėsiu viską kaip naujas žmogus“. Tačiau tas fizinis, mums suprantamas pabudimas jau nebeįvyko. Galbūt tai paralelė, sakanti, kad reikia gyventi dabar, o ne ateityje, viską atidedant rytojui. Arba atvirkščiai – kad ryžtas keisti ir keistis atneš tą tikrąjį gyvenimą, nepaliekant problemų kabėti kaip „nesvarbių“, jei tau jos yra svarbios. Visgi, toks susirašinėjimas tapo gyvenimu Rupertui, kuomet jo herojaus mirtis tapo vienu iš įrodymų, kad gyventi reikia taip, kaip sako širdis. Sakysit, ką ten vienuolikmetis apie gyvenimo reikalus daug išmano, bet Rupertas ne pagal amžių protingas vaikis – jo dialogai su suaugusiaisiais stebina (gerąja prasme).

Xavier‘as Dolan‘as nebūtų jis, jei jo filme nebūtų gvildenamos motinos ir sūnaus, homoseksualių santykių temos. O kartais ir abi viename filme. Jau pats pirmasis jo filmas „Aš nužudžiau savo mamą“ (angl. „I Killed my Mother“, 2009 m.) – gana iškalbingu pavadinimu. Toli nepabėga ir šiame filme: Rupertas gyvena tik su mama Seme (aktorė Natalie Portman), Džono F. Donovano santykiai su mama Greise (aktorė Susan Sarandon) – taip pat ne patys geriausi. Viena šeima kalba daugiau dialogais, kita – retais susitikimais ir žvilgsnių kalba, – tačiau abiejose slypi nesusikalbėjimo ir nesupratimo plyšiai. Taip pat ir meilė tos pačios lyties asmeniui – šiek tiek užslėpta, tačiau yra. Donovano nenoras to afišuoti neatrodo nepagrįstas – kad ir kurie laikai bebūtų, homofobija ima viršų. O ir esant po visuomenės padidinamuoju stiklu, geriau žaisti pagal jos taisykles – renginiuose rodytis ir prisistatyti su mergina, kurios rankos galima nebelaikyti užgesus prožektorių šviesoms.

Filmo siužetinė linija yra šiek tiek komplikuota. O komplikuota tuo, kad talpinanti daug istorijų sluoksnių ir dešimtmečio skirtumu išsidėsčiusį laiką. Žmonės juk mėgsta paprastus, lengvai suprantamus dalykus – aiški istorija, spragėsiai rankoje, ir dvi valandos laiko, kurio išėjęs iš kino salės neprisimeni. Todėl lengviau yra pakritikuoti, kad pamatė kažką per daug sudėtingo. Taip, tos dvi valandos su Donovanu gal ir per trumpas laiko tarpas aprėpti istoriją, kurią bandoma pasakoti, tačiau ne spragėsiais, o vaizdu ekrane užsiėmęs žiūrintysis tikrai viską sugaudo, susidėlioja istoriją ir įsisavina (arba ne – pasirinkimo reikalas) jos siunčiamas potekstes ir prasmę. Taip, tai nėra scenarijaus prasme toks perlas, kaip galbūt buvo „Mamytė“, tačiau iškalbus, ir išjaustas, kurį norėsis kontempliuoti išėjus iš kino salės.

Šio režisieriaus gerbėjai visuomet laukia jo filmų dėl žadą atimančių garso takelių ir pasirinktos vizualinės stilistikos. Šį kartą muzikinis fonas bus kuklesnis, su mažiau praėjusius dešimtmečius menančiais hitais. Vizualinė stilistika išlaikyta preciziška. Vėlgi, galbūt mažiau „rėkiančiomis“ ryškiomis spalvomis, tačiau iki smulkmenų apgalvotomis spalvomis kiekvienoje scenoje. Prie to prisideda ir 90-ųjų stilių menanti apranga, kuri yra dominuojanti Dolano filmuose. Čia, ne visi veikėjai buvo į ją įrengti – pasirinktos abi motinos, Greisė ir Semė, taip pat Džono F. Donovano agentė Barbara (aktorė Kathy Bates). Ryškūs kostiumėliai, rožine spalva padažytos lūpos, kuriose nugula tiek skardus juokas, tiek cigaretė – Dolano klasika! Jau prieš tai kurtame filme „Tai tik pasaulio pabaiga“ dominavo stambių kadrų pasirinkimas. Tokio vizualumo linija tęsiama ir Donovano istorijoje – daug kadrų iš arti, kur matome veikėjus taip arti, kad nėra kitos galimybės, kaip tik jais tikėti ir mažiau dėmesio kreipti į supančią erdvę.

Viena pagrindinių filmo sudedamųjų dalių – aktoriai – gerokai nustebino. Išgirdus garsius vardus, vaidinsiančius šiame filme, išankstinės nuostatos kirbėjo – ar tai nepagadins filmo? Dažnai nutinka, kad garsūs aktorių vardai taip ir lieka garsesni už patį filmą. Tačiau šiame filme parinkti aktoriai buvo savo rogėse, ir suvaidino geriau, nei išankstiniai lūkesčiai sakė. Daug kas daugiausia žvilgsnių turbūt kreipė į Džono F. Donovano vaidmenį gavusį Kit‘ą Harington‘ą. Serialo „Sostų karai“ žvaigždė šiame amplua buvo šarmingas, tačiau kaip ir jo veikėjas – liko šiek tiek tylenis. Na, ar bent nepasirodė visa galva geresnis už kažką kitą. Labiausiai nustebinęs aktorius – jaunasis Jacob‘as Tremblay, įkūnijęs vienuolikmetį Rupertą. Bet kokioje situacijoje išlaikęs rimtį, sugebėjęs atstovėti tiek patyčias mokykloje, tiek ugningus kivirčus su mama – nei karto neleidęs suabejoti aktoriniais sugebėjimais. Jaunasis kanadietis yra suvaidinęs jau daugiau nei 30-yje filmų ir serialų, o ir šiame filme įrodė – jo tikrai laukia šviesi aktoriaus ateitis. Į šalį neturėtų būti nustumtos ir trys pagrindinės garsios aktorės – Natalie Portman, Susan Sarandon ir Kathy Bates. Pastarosios dvi galbūt išbuvo trumpesnį laiką ekrane – tačiau jis buvo toks įsimintinas ir gyvas, kad net išėjus iš kino salės, atmintyje įstrigę epizodai, – kur viena verksmingu žvilgsniu šypsodama žvelgia į sūnų, kita į tą patį asmenį vien žvilgsniu sugeba pamokyti – nepaliovė suktis atmintyje.

Režisierius Xavier‘as Dolan‘as apie šį filmą yra pasakęs, kad padarė jį tokį, kokį norėjo, o po to – jau ne jo problemos (kaip kiti jį pamėgo, ar ne). Taip jis atrėmė kritikų ietis, kurios ilgai belaukdamos tapo itin ilgos ir aštrios. Ietys, kurios turbūt irgi teiktų pirmenybę paprastoms, viensluoksnėms istorijoms. Tie patys kritikai, kurie įvertinę filmą žemiausiais balais, jau sekančiame Kanų kino festivalyje šiam režisieriui vėl ploja atsistoję ištisas dešimt minučių. Panašia tema kalba ir šis filmas – apie visuomenės klijuojamas klaidingas etiketes, nenorinčius tiesos girdėti žmones, kurie geriau užsiima svetimo gyvenimo sekimu, nei savojo kūrimu. Filmas, kurio herojų vienišumas skaudina, tačiau suteikia vilties. Gal ir nesu objektyvi šio kūrėjo atžvilgiu, tačiau ir po „Džono F. Donovano mirties ir gyvenimo“ manau, kad X. Dolanas yra vienas tų kinematografinių gėrių, ištinkančių lietuviškuosius kino ekranus per retai. Taip retai, kad jų sulaukus ir vėl – belieka tik ištarti – pagaliau!

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.7
Garso takelis
8.5
Techninė pusė
9.5
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Darius / 2019 lapkričio 10

    šis filmas yra apie 2 pederastų gyvenimus. Vienas jų 30 m, kitas 11 m, abu susirašinėja laiškais apie savo gyvenimus. Vyresnis savo iškrypimą slepia nuo visuomenės ir gyvena labai nelaimingą gyvenimą, vaikas nieko neslepia. Išaiškėjus tiesai apie jų slaptą susirašinėjimą, suaugęs viską neigia ir miršta perdozavęs narkotikų. Užaugęs jaunesnis homikas ir toliau nieko neslepia, laimingai gyvena su kitu žydriuku matant visai Prahai. Filmo esmė yra : jei esi pederastas, nesislapstyk ir būsi laimingas. Filmas yra šūdo krūva ir skirta homoseksualiai auditorijai.