Kasmet Lietuvos kino teatruose sulaukiame nemažai siaubo filmų, kurie šiuo metu yra ant bangos. Nors šis žanras vienu metu ir buvo pridusęs, dabar jis grįžta su trenksmu. Ir kodėl jų nekūrus? Sumoki vieną kitą milijoną, o grąžos gauni bent dvidešimt ar trisdešimt. Visiškos aukso kasyklos. Bėda ta, kad šią mašiną užkūrę „Paranormalūs reiškiniai“ (angl. „Paranormal Activities“) ir „Pjūklas“ (angl. „Saw“) jau išsikvėpė, o rasti gerą siaubo filmą darosi vis sunkiau. Dabar norint rasti gerų siaubų reikia gerai pasirausti mėšlo duobėje. O jei tiksliau – peržiūrėti kelis tuzinus silpnų ir kvailų bandymų, jų tarpe siekiant rasti nors vieną grynuolį. Naujausias kino teatrus pasiekęs filmas „Džesabelė: dvasios prakeiksmas“ (angl. „Jessabelle“) bando būti tuo žibančiu aukso gabalėliu, kuris turėtų išsiskirti iš visų kitų nekokių darbų.
Turinys
Po tragiško autoįvykio Džesabelė grįžta į senuosius namus pas tėvą Luizianoje. Ten ji siekia atgauti jėgas po kūną ir širdį sužalojusios avarijos ir atnaujinti senai prarastus ryšius. Deja, namuose jos laukia tikrai ne gėlės ir pyragai. Seniai namuose tūnanti dvasia tik ir laukė sugrįžtančios Džesabelės. Ir ji nė neketina merginos paleisti gyvos…
Taigi, į kino teatrus vėl sugrįžta Kevinas Greutertas, prisidėjęs prie kiekvieno „Pjūklo“ filmo, o šeštąjį ir septintąjį režisavęs. Akivaizdu, kad kino kūrėjas niekaip neišlipo iš „Pjūklo“ rogių, mat filme tikrai netrūksta šlykščių kraujingų vietų. Šis kraujo troškimas jau seniai atsibodo ir sunku suprasti, kodėl siaubo filmus kuriantys režisieriai niekaip neapleidžia šios idėjos.
Filmo siužetinė linija yra neįprasto kvailumo. Tarkim, reiktų pamėginti susieti kelis pagrindinius filmo akcentus: vaizdajuostės, Voodoo, po namus klaidžiojantis demonas/dvasia ir taro kortos. Galbūt ir būtų galima aptikti šiokias tokias siejančias gijas. Tarkim, kažkokio mistinio Voodoo ritualo metu, kurio metu naudojamos taro kortos, yra iškviečiama dvasia, kuri pražudo vieną šeimos narių ir ta dvasia lieka įkalinta name, o visas reikalas yra nufilmuojamas kamera su vaizdajuoste. Štai čia būtų šiek tiek logikos. Bet ne! Visa filmo istorija yra visiškai kitokia ir bendrame kontekste neturi nieko bendro.
Nieko baisaus šiame filme tikrai nėra. K. Greutertas naudoja pigius staigaus išgąsčio triukus, kurie tik įsiutina. Staigus išgąstis, anglų kalboje vadinamas jump scare, juostoje naudojamas taip dažnai, kad po pirmų trijų-keturių krūpčiojimų jis tampa labai įprastas ir su kiekvienu bandymu jau įmanoma nuspėti, kada bus bandoma išgąsdinti. O toks režisieriaus bandymais drebinti gali paveikti nebent trylikamečiams. Ne vieną siaubo filmą matę žiūrovai nuo tokių žaidimų tik supykdomi. Iš tiesų, kiek kartų galima bandyti išjudinti kėdėje patogiai sudribusį žmogų? Klykteli čia, kažkas sudūžta ten, garsi muzika už nugaros ar staigus šmėklos pasirodymas ten, kur visai neturėtum tikėtis. Bet tikiesi.
Visiškai peikti juostos gal ir nereiktų. Kelios filmo minutės visai nudžiugino. Nes sugebėjo sukelti įtampą.
Kokioms penkiolikai sekundžių. Net tam tikri istorijos vingiai ar pokrypiai atrodo įdomūs, bet jie visi išrišami kažkokiu absurdišku būdu ir pačiu kvailiausiu įmanomu paaiškinimu, kokį tik galima pritempti. Taigi, vos pajutęs savotišką pasitenkinimą greit nusivili. Galiausiai supranti, kad filme rodomi vaizdai yra iki skausmo pažįstami iš jau kitų, anksčiau matytų filmų.
Juosta, tradiciškai, turi kelis veikėjus, apie kuriuos ir sukasi veiksmas. Didžioji dauguma jų yra rodomi per trumpai, kad būtų neblogai išvystyti. Nieko įdomaus iš šios perspektyvos pamatyti taip pat nepavyksta.
Juostoje pilna siaubo filmų klišių. Blogieji veidrodžiai, kuriuose kažkas matosi ir paskui nebesimato („Labas ir ate“ tipo), skraidančių alkoholio butelių, pagundų pažiūrėti televizorių, bildančių grindų ir sienų ir dar daug daug daug įvairių klišinių momentų.
Techninė pusė
Garso takelis yra tipinis siaubo filmams. Visiškai neišsiskiriantis, jame daug aštrių garsų, kurie staigiai pakyla, staigiai nutyla. Tokiais garsais išties galima sukurti baisią atmosferą, tampančią nervus. Jei tai būtų pirmas toks filmas. Bet jis toks nėra, todėl eilinė vienos stygos melodija, primenanti katės, tampomos už uodegos, kniaukimą, nesužavi.
Jei kas ir vertas keliauti į pragarą dėl šio filmo sukūrimo, tai operatorius. Vos filme kažkas pradeda judėti, atrodo, operatorių ištinka epilepsijos priepuolis ir jis, krisdamas ant žemės, dar sugeba nufilmuoti kažkokias imtynes. Tokios siaubingai drebančios kameros efekto kituose filmuose dar reiktų gerai paieškoti. Smarkiai persistengta su bandymu parodyti kažką ypatingo.
Vaizdo montažas juostoje yra kiek geresnis nei vidutinis. Viskas rodoma sklandžiai. Vos keliose vietose grubiai nutraukiama scena persijungia į visiškai nesusijusius dalykus, bet tai susilieja su visu kitu gerai įvykdyti darbu. Garso montažas irgi geras – šioje sferoje kūrėjai gelbsti savo filmą.
Sunkiai suprantamas dalykas yra žalsvos spalvos. Labai dažnai pasireikšiantis pykinančiai žalios spalvos efektas matomas ir šioje juostoje. Lyg ji turėtų kokios nors pridėtinės vertės, kai už užuolaidos vėžimėliu po kambariu sukiojasi kraujo ištroškusi dvasia. Tai yra nepaaiškinamas ir kankinantis klausimas.
Aktoriai
Veikėjų, kaip ir įprasta siaubo juostose, šiame filme nėra daug, o pagrindinis veiksmas sukasi vos apie du ar tris juos. Čia pagrindinį vaidmenį atlikusi Sarah Snook atrodė įtikinamiausia iš visų, tačiau vis tiek neypatingai, jei lyginsime su kitais siaubo filmais. Pradžioje kiek susikausčiusi aktorė vis labiau įsijautė filmo eigoje.
Prestoną įkūnijęs Markas Webberis atrodė silpnokai. Viso filmo metu buvo sunku suprasti, koks veikėjas iš tiesų turi būti. Jis lyg ir geras, lyg ir įsimylėjęs Džesabelę, bet lyg ir ne. Jis sukėlė labai daug abejonių.
Visi kiti veikėjai buvo mažai matomi ir visiškai neįsimenantys, tad juos įvertinti itin sudėtinga.
Verdiktas
„Džesabelė“ – tai dar vienas pilkoje masėje pasimetantis siaubo filmas, kurio siaubas prasideda pirmu staigiu išgąsčiu ir pasibaigia po trečiojo, filmui pasiekus penkioliktą minutę. Viskas, kas seka po to, kelia arba šleikštulį, arba pyktį. Tradiciniai veikėjai, įprasta muzika ir kvailas scenarijus jau įpusėjus filmui kelia nuobodulį, o absurdiška pabaiga galutinai nokautuoja juostą.
