„Bijokite – Aš Džekas Ryčeris“

Rašytojas Lee Childas 1997 metais pasauliui pristatė puikią pamainą Džeimsui Bondui bei Džeisonui Bornui – karinės policijos pareigūną Džeką Ryčerį. Pasirodęs net septyniolikos knygų puslapiuose, nepriekaištingas herojus tapo nemažu susidomėjimo objektu ir Holivude, tačiau tik dabar šis personažas gavo šansą išvysti dienos šviesą. Atlikti režisieriaus pareigas tenka nusipelniusiam scenaristui Christopheriui McQuarrui, kuris vos tik antrą kartą karjeroje pabando save režisieriaus kėdėje. Oskaro laureatas už nepriekaištingai parašytą scenarijų kultinei1995 metų kriminalinei juostai „Paprasti įtariamieji“, žmogus, atsakingas už gana realistinės karinės 2008 metų juostos „Valkirija“ bei 2010 metų prancūzų trilerio perdirbinio „Turistas“ scenarijus, pristato savo paties viziją šiam charizmatiškam personažui, kuris galbūt su laiku sugebės didžiuosiuose ekranuose pakeisti pati Džeimsą Bondą bei tapti tarptautiniu prekės ženklu.

Apie ką mes čia..

Kai vidury baltos dienos penki nieko dėti praeiviai nužudomi negailestingo snaiperio, o suimtas įtariamasis tikina savo nekaltumą bei reikalauja atsivesti nepriekaištingą tokių situacijų specialistą Džeką Ryčerį, tampa aišku, jog už kraupių nusikaltimų slepiasi kažkas didesnio. Kartu su įtariamojo advokate, Ryčeris pabandys įrodyti vaikino nekaltumą ir tai, jog kažkas jį pakišo, tik nežinia, ar pavyks teisybės ieškančiam klajūnui susidoroti su visais priešais, nes tie, kurie stovi už viso sąmokslo, yra gana rimtai nusiteikę sunaikinti kiekvieną, kuris tik panorės atskleisti jų ketinimus.

Kūrinio vidus

Žiūrint apskritai į tokio tipo filmų situaciją kinuose bei gana žinomų knygų veikėjų nuotykių perkėlimus į didžiuosius ekranus, kyla dvejopas jausmas, nes visgi varžytis su tokiomis franšizėmis kaip „Džeimsas Bondas“ bei „Džeisonas Bornas“ yra beprasmiška, „Neįmanomos misijos“ populiarumą irgi sunku būtų aplenkti, todėl žiūrovams turi būti pateikiama kažkas naujo, originalaus, bei kartu ir skaitytojų pamėgto. Nors žinoma šiuo metu kalbėti apie ekranizacijas irgi derėtų atsargiai – nepamirškime dar vieno didelio knygų veikėjo „Alekso Kroso“ solinio pasirodymo kinuose fiasko, kurį režisavo Robas Cohenas. Bet ši juosta visgi yra kitokia, turinti šarmo bei visko, ko reikia, kad pritrauktų išrankųjį žiūrovą. Visų pirma, netrūksta veiksmo, siužetinė linija yra gana dinamiška, kovų scenos puikios, jas galima net sulyginti su realistiškai pateikiamomis „Borno“ filmuose, tik gaila, kad dėl švelnaus cenzo teko atsisakyti brutalių vaizdų, nes visgi smurto scenomis kūrėjai tik pagražintų bendrą filmo vaizdą. Labai daug humoro, žinoma, apgalvoto iki menkiausios detalės. Dialogų prasme irgi viskas puiku, tačiau didžiausią staigmeną pateikia detektyvo motyvas, nes intriga išlaikoma beveik iki pat galo, be priekaištų sukurta sąmokslo teorija ir mįslė, kurią kartu su pagrindiniu veikėju tenka narplioti iki pat finalinių titrų. Žinoma, tai tik viena medalio pusė. Kitas stiprus filmo aspektas yra moralinė pusė, nes pateikiamas gana sunkus ir šaltas miesto vaizdas bei sugadintų žmonių portretai, ypač merginos pozicija aplinkai ir jos draugams, išnaudojimas, pasityčiojimas, savigarbos neturėjimas, o tas labai artima daugumai šių dienų jaunų žmonių. Žiūrint dabar į patį Ryčerio personažą galima teigti, jog tai visai charizmatiškas veikėjas, traukiantis į peržiūrą, šiek tiek šabloninis dėl principų, kaip dažniausiai būna su tokiais kietais vyrukais, bet puikiai atrodantis kadre. Jeigu pajamų plane viskas bus gerai, tai galbūt mūsų akyse gimsta naujos franšizės pradžia.

Techninės pusės ypatumai

Vieni didžiausių dinamiško trilerio kozirių dažnai būna stiprūs garso takeliai,  laikantys įtampoje. Gaila, bet šios juostos kompozitorius nesugebėjo perkelti visos atmosferos savo kompozicijose, o dar prisiminus juostos anonso nuostabų kūrinį pasidaro net ir liūdna, nes nuvilia toks nelabai rimtas požiūris į filmą, kai lūkesčiai lieka nepateisinti. Užtat operatoriaus darbas kompensuoja visą neigiamą garso takelio efektą. Šokinėjimas tarp scenų ir drebančios kameros efektas pačiose dinamiškiausiose scenose tik pagardina peržiūrą, na o sukurtas efektas labiau priartina žiūrovą prie viso ekrane rodomo veiksmo. Garso montažas taipogi prisideda prie dinamikos, kai kuriose vietose galima net pašokti nuo staigių momentų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vėl iškilęs į populiarumo padangę, nesenstantis Tomas Kruzas po itin sėkmingos ketvirtos „Neįmanomos misijos“ pasiryžta tapti naujos franšizės veidu. Žinant, jog aktorius visus kaskadinius triukus visada atlieka pats, didelis malonumas stebėti kiekvieną jo judesį ekrane, bet kartu galima teigti, jog jo pavaizduotas Džekas Ryčeris išoriškai beveik nenutolsta nuo kito žinomo personažo – Itano Hanto. Didėlei nuostabai, tačiau ne filmo antagonistas ar pagrindinės moters vaidmens atlikėja padaro įspūdį, bet visai antrarūšiai personažai. Kino legenda, Robertas Duvallis, yra tiesiog labiausiai įsimenantis filmo personažas, na ir jo charizma daro didelį poveikį bendram vaizdui, ypač kalbant apie humorą. Richardas Jenkinsas, taipogi epizodiškai pasirodantis, pateikia save tik iš geriausios pusės, ko negalima pasakyti apie kitus aktorius. Rosamund Pike visiškai pilka tokių kino grandų fone, o kartu ir jos vaidyba kiekviename filme vienoda, jokių papildomų emocijų, tik gražus vaizdas kadre, na bet kartais ir to reikia. Didžiausiu filmo nevykėliu galima įvardinti Jai‘ų Corney‘ų – tiesiog pašaipa iš aktorių profesijos. Žmogus, kurį išrinko paties Džono Makleino sūnaus vaidmeniui penktame „Kietame riešutėlyje“, nevertas net skatiko. Silpna vaidyba, jokios mimikos, jokių emocijų, puiki pora į Rosamund Pike kompaniją.

Verdiktas

„Džekas Ryčeris“ – tai dinamiškas, linksmas, stilingas veiksmo trileris su detektyvo motyvais, sugebantis ne tik prikaustyti prie kėdžių visą rodymo laiką, tačiau ir suteikiantis vilčių, jog ateityje bus galima išvysti visai naujo personažo nuotykius, o tai įrodo, jog egzistuoja ne tik „Bondas“, tačiau ir daugelis kitų, įdomių personažų, galinčių džiuginti akis kino ekranuose su kiekvienu nauju pasirodymu.