„Juodosios magijos padariniai“
Psichologinių siaubo filmų specialistas, režisierius Darrenas Lynnas Bousmanas padovanojęs antrą, trečią ir ketvirtą kultinio „Pjūklo“ dalis, išskirtini 2008 metais pasirodžiusį miuziklą „Repo! Genetinė opera“ bei paslaptingą trilerį apgaubtą skaičių jėga „11-11-11“ pristato žiūrovams savo naują kūrinį neatsigręždamas nuo savo stiliaus ir tradicijų.
Kino kūrėjas kviečia visus gerbėjus ištroškusius klasikinio siaubo filmų stiliaus pamatyti filmą, kuriame mistika persipina su tikrovę, legenda tampa realybe, o kraujas ir šlykščiausi žmogaus pasąmonės demonai išsiveržia į paviršių.
Apie ką mes čia…
Veinardų šeimą išvyksta į pušimis apaugusią dykvietę pailsėti nuo miesto ir jo keliamo triukšmo. Žinoma, kartu šeimos galva veržiasi į gamta dar dėl vienos priežasties – sugrąžinti šeimos vienybę. Prasidėjusi ramiai išvyka tampa tikru išbandymu visai šeimai dėl jos stiprumo, tačiau jie net nenutuokia, jog miškuose kažkas juos stebi ir nori nužudyti.
Kūrinio vidus
Atsižvelgiant į tai, kokius filmus statė režisierius prieš šios juostos sukūrimą, galima teigti, jog nuosmukis yra didžiulis. Autorius visada išlaikydavo psichologinį spaudimą savo ankstesniuose darbuose, čia to yra pasigendama. Net galima teigti, jog ir siaubo čia jokio nėra, viskas panašu į dramą su kartais pasirodančiais šlykščiais vaizdais.
Pati istorija nėra originali, tačiau prasidedant filmui, pirmas dvidešimt minučių, kūrėjai dar laiko nežinioje , todėl ir intriga šiek tiek yra pastebima, o kartu ir įsijautimas į filmą, tačiau viskas dužta, kai prie laužo papasakojama legenda. Iš karto pradedi prisiminti visiškai nevykusius B kategorijos siaubo filmus, kurių vieta yra tiesiog DVD lentynose, o ne pasirodymas didžiuosiuose ekranuose plačiai auditorijai.
Veiksmas ir siužetinės linijos pateikimas yra labai nuobodus. Ypač daugelis scenų, kur veikėjai eina po miškus ir kalbasi tarpusavy. Gaila, jog kūrėjai nutoldami nuo siaubo elementų nesugebėjo išvystyti šeimos istorijos, pilnai parodyti kiekvieno veikėjo charakterio. Labiausiai atskleidžiamas tėvo charakteris ir jo vidinis pasaulis, tačiau to nepakanka, nes norisi pamatyti kiekvieno šeimos nario poziciją. Viskas atrodo blankiai ir pilkai, net ir viso filmo kulminacija juokinga. Studija „The Global Asylium“ užsirekomendavusi save kaip vienų blogiausių filmų kūrėja, džiūgautų dėl šio darbo, tačiau tai nėra šis atvejis, tai tiesiog spjūvis į veidą žiūrovui.
Siaubo elementai, kuriais bandoma žiūrovą įbauginti yra pernelyg banalūs. Šiais laikais parodyti sukapotą žmogų su išmėtytomis aplink jį žarnomis nieko nestebina, o kelia juoką. Tačiau, jeigu tai viskas būtu apdorota atitinkamai, atmosfera ir įtampa augtų ir tokiu vaizdų galima būtų išgąsdint, bet to nėra. Gaila. Žinant, jog Bousmanas sukūrė antrą „Pjūklą“, sunku buvo numanyti, jog žiūrovams jis paruošė tokį nieko vertą antrarūšį filmą.
Techninės pusės ypatumai
Kuriant šiokią tokią siaubo atmosferą, aplinka ir spalvomis bandoma sukelti nemalonų jausmą, tačiau bendras vaizdas visgi yra gaunamas tragiškas. Pilkai žalias fonas gal ir atrodo sunkiai, tačiau pats pateikimas, ypač pušys, nesukelia jokių išskirtinių emocijų, o viskas susitapatina į vieną didelį buitine kamera nufilmuotą vaizdą.
Operatorius vienintelis žmogus filmavimo aikštelėje, kuris bent padoriai atliko savo darbą. Kelios scenos visai gerai pateikiamos, greitai, nenuobodžiai, tačiau jų nepakanka, kad būtų jaučiamas pasitenkinimas po pamatytu scenų. Jų turinys yra labai silpnas ir neskanus.
Garso takelis ir garso montažas, kurie visada siaubo žanro filmams priduoda stiprumo, yra nykus, netgi galima sakyti, jog jų čia visai nebuvo. Kelios kompozicijos girdimos viso filmo metu ir du ar trys momentai, kai staigiai parodomas veiksmas. Tuo ir pasibaigia žiūrovų bauginimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienintelis iš viso aktorių kolektyvo, kuris bent kiek pasidarbavo yra Stephenas Moyeris. Nors scenaristų pateiktas personažas klaikus, aktorius sugeba išlaikyti veikėjo pusiausvyrą ir nepalūžti filmui įpusėjus, ką padarė kiti aktoriai.
Vaidybos planas pasibaigia ties pagrindinio personažo, Ričardo pasirodymu. Allie MacDonald labai nykiai atrodo ekrane. Čia, galima suprasti, toks Emmos Stone nevykęs klonas, nes elgsena ir veido išraiškos tiesiog gryna kopija to, ką pateikia garsioji jaunosios aktorių kartos rausvaplaukė. Shawno Ashmore‘o, kuris yra garsiausias iš visų filme pasirodančių aktorių, pasigestame. Nesuprantama, kam toks kameo jam buvo reikalingas.
Dar Erikas Knudsenas prisideda prie bendro vaizdo. Vaikinukas, žinomas iš antrosios „Pjūklo“ dalies, vėl įrodo, jog neturi jokių draminių sugebėjimų. Už tokią klaikią vaidybą jį turėtų užleisti pats Adamas Sandleris, kad gautu Auksinės Avietės apdovanojimą.
Verdiktas
„Dykvietė“ – tai antrarūšis siaubo žanro atstovas, kuris savyje neša tik neigiamas emocijas. Be siaubo, intrigos, įtampos ir siaubo filmams būdingos atmosferos žiūrovams pristatomas didelis nesusipratimas, o klaikaus scenarijaus, nykios techninės pusės bei apgailėtinos vaidybos dėka ši juosta yra dar vienas produktas, kurio vieta yra DVD lentynose tarp pigiausių ir nukainotų filmų.
