„Comedy Club lygis“

Rusijoje populiaraus „stand up“ šou „Comedy Club“ nariai jau nuo 2007 metų pradėjo savo kelią į didžiuosius ekranus su tokiais filmais kaip „Paties geriausio filmo“ trilogija, filmu „Naša Raša“ bei almanacho „Mamos“ dualogija. Šį sykį vienas garsiausių klubo rezidentų, gražiausias pasaulio žmogus Aleksandras A. Reeva priima atsakomybę už dar vieną jų bendrą projektą. Populiarus komikas kartu su pilnametražių filmų režisūros debiutantu Evgeniju Abyzovu  pristato šmaikštų ir kartu labai nepadorų filmą apie Rusijos šou verslo užkulisius, kurie yra tokie juokingi, jog po peržiūros žiūrovai dar ilgai galės kvatoti nuo pamatytų juokelių.

Apie ką mes čia..

Sėkmingas Rusijos šou verslo ryklys Igoris Uspenskis nespėja į visus numatytus svarbius ir nesvarbius susitikimus, todėl pamatęs internete visiškai identišką savęs kopiją, masažistą Sevą, jis nusprendžia duoti vaikinui šansą pabūti juo bent akimirkai. Tuo tarpu artėja labai svarbūs rinkimai – metų žmogaus ceremonija, kurioje Igoris yra vienas iš pagrindinių kandidatų. Daug žadanti pradžia su dubleriu pasiteisina, tačiau vis labiau į melagystes pinkles lendantis populiarus aktorius atsiduria chaoso sūkuryje, kurį jam pateikia prastuolis Seva.

Kūrinio vidus

Daug žadanti televizinio projekto „Comedy Club“ pradžia su laiku pavirto į neskoningo ir vulgaraus tualetinio humoro šou. Žinoma, dėka šio projekto mes galėjome pamatyti labai daug ryškių šių dienų komikų, ypač šio filmo žvaigždę, kuris savo charizma visgi užgožia savo kolegas. Po serijos labai keistų, o kartu ir nejuokingų filmų, tikėti kūrėjų pažadais, kad  pamatysime kažką naujo ir šviežio yra tiesiog neįmanoma, todėl privaloma labai skeptiškai žiūrėti į naują „Comedy Club“ produktą. Šis naujas kūrinys visgi lenkia ankstesnius darbus, tačiau jeigu prieš tai buvę filmai buvo orientuoti pagal holivudinius standartus, tai ši juosta labai jau panašėja į 1976 metų prancūzų klasikinę komediją „Žaisliukas“, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidino legendinis Pierre‘as Richardas. Scenarijaus schema identiška, tik aname filme buvo padoresnis kontekstas. Čia mes gauname nevykėlio, kitaip tariant juodojo ančiuko arba pelenės skurdžią interpretaciją, tačiau kaip bebūtų keista, filmas visos peržiūros metu yra mielas akiai. Pastebimas dar vienas faktas, žinoma trykštantis jau Holivudu, tačiau užtat visai smagiai atrodantis – tai ryškus Eddy Murphy filmų kopijavimas, kai aktorius pats vaidina pagrindinius personažus, bet dėka grimo atrodo, jog ekrane matome skirtingus veikėjus. Drąsus žingsnis Rusijos komedijoms, o kartu ir sėkmingas, ypač galima pagirti kūrėjus už tobulą Staso Michailovo karikatūrą Michailo Stasovo personaže. Visgi dėka šios pašiepiančios karikatūros atskleidžiamas ir taip žinomas šou verslo antras veidas – pinigų siekis bet kokia kaina. Juokeliai kai kur perlenkia lazdą, tačiau kaip bebūtų, tai yra pats adekvačiausias „Comedy Clubo“ pasirodymas didžiuosiuose ekranuose. Visgi kartais ausis rėžia labai skurdūs dialogai – atrodo, lyg scenaristai neturėtų fantazijos ir tuščias vietas užpildytų banaliomis replikomis. Neapsieita ir be meilės motyvo, visgi kaip galima pamiršti tokį svarbų komedijų komponentą, kaip pagrindinių veikėjų šilčiausių jausmų išsiplėskimas. Žinoma, tai būna tik kinuose, kai gulbė gražuolė atkreipia dėmesį į juodąjį ančiuką. Dėka siužetinės linijos paprastumo laikas prabėga nepastebimai, o tai dar vienas pliusas kūrėjams, kurių pastangomis ši atpalaiduojanti peržiūra net ir labiausiai pavargusį po darbų žmogų sugrąžina į vėžias.

Techninės pusės ypatumai

Filme dominuoja du komponentai. Visų pirma, tai puikus grimas, ypač reikia paploti už pašiepiančią Staso Michailovo karikatūrą, kuri žibėjo viso filmo metu. Visų antra, kaip ir visuose rusų filmuose, didžiulis akcentas suteikiamas garso takeliui. Šviežios ir linksmos kompozicijos, lyg važiuotum mašina ir klausytum „Ruskoje Radijo“, tokios muzikos mėgėjai įvertins kūrėjų pastangas. Ne taip blogai atrodo ir operatoriaus darbas, kuris gana vaizdžiai savo kadrais papildo kiekvieno personažo charakterį, ypač iš daugelių rakursų užfiksuotos eisenos puikiai atspindi veikėjo socialinį statusą, kaip jis yra įsikūręs visuomenėje. Tikrai yra kur akis paganyti.

Aktorių kolektyvinis darbas

Tris pagrindinius vaidmenis suvaidinęs komikas Aleksandras A. Reeva, reikia pripažinti, visiškai nesukūrė nieko naujo, o tuo labiau tiesiog transformavo savo legendinį gražiausio pasaulio žmogaus Arturo Piražkovo įvaizdį į Igorio Uspenskio atvaizdą. Tai nėra juokinga – tai graudu, jog žiūrovas negali išvysti nieko naujo iš šio talentingo žmogaus pusės. Labiausiai vykęs jo pasirodymas yra kaip tik Michailo Stasovo personaže. Taiklus ir bekompromisis veidas, sukeliantis didžiausią juoką salėje. Reevos kolega ne tik iš filmo, bet ir vienas iš „Comedy Clubo“ rezidentų  Dmitrijus Chrustaliovas taipogi neišėjo iš įvaizdžio, kurį demonstravo šou metu, nors jo pasirodymas kaip tik pagyvina atmosferą kadre. Seksualumu spindinti aktorė Kristina Asmus buvo gražiausia filmo detalė, net galima sakyti, jog ji buvo labiausiai vykusi visos juostos dekoracija. Žavus, o tuo tarpu paprastas personažas vyriškai filmo auditorijai gali gerokai susukti galvas, na bet to ir norėjo kūrėjai, jog bent šis seksualus komponentas galėtų atitraukti akis nuo nelabai vykusios darbo.

Verdiktas

„Dubleris“ – tai eilinis populiaraus Rusijoje šou bandymas įstumti vieną iš savo rezidentų į plačius kino vandenis, tačiau kaip bebūtų gaila, tai dar vienas nelabai vykęs procesas. Dėka neužsitęsusios siužetinės linijos eigos, kai kuriuose vietose neblogų juokelių bei gražuolės pasirodymo ekranuose, galima teigti, jog filmas puikiai tinka sekmadieninės popietės atpalaiduojančiam laiko praleidimui.